You say I must be something before I’m thirty

Aha, gyva dar. Surprise! Šiemet per FiDi (yeeeeee, buvau FiDi vėl, omg kaip gerai buvo, valio!) sutiktas kolega labai nustebino kad vis dar kartais kartais čia apsilanko ir paskaito, tai va jau visą mėnesį iš galvos neišeina mintis kad, kaip čia taip, reik turbūt parašyt kažką, gi turiu net vieną ištikimą skaitytoją tikrai ((:  Bet pagrinde, nebekyla ranka kažką aprašinėt. Ne dėl to, kad tapau, kaip Salomėja, geresne, bet šiaip ta kasdienybė labai kasdienybiška, ypač kai ilgiau pagyveni vienoj vietoj ir darai vis tą patį. O jei kas ir sukelia kokį virptelėjimą, tai greitas brūkštelėjimas feisbuke išsprendžia problemą greitai ((: taip kad ačiū, kolega fizikas, už kinetinę energiją.

Paskutinis įrašas – beveik lygiai prieš metus, kai apsigyniau savo ilgai trokštą, lauktą ir gamintą licenziatą. Geras toks momentas buvo, nuo pečių biški nerimo nuvirto, apturėjau savo 15 minučių šlovės, very nice. Bet va visą savo sužadinimą išrelaksavau tada gana greitai ir vėl nusiritau į eksperimentines potencines duobes bandydama kažką naujo ir įdomaus padaryti – juk reikia dar ir doktorantūrą apsiginti kol visai nepražilau! Deja Ragnarök taip matyt ir nenusprendė manes pamėgti – tai turbomolekulinis siurblys nusibaigia, užsakai naują – vibruoja ir su aparatūra rezonuoja, galų gale teko pakabint ant guminio vibration damper, na dabar tai aišku pff, ledas. Bet laiko daug susigaišo (: Pataisai siurblį – ogi taikinių sklendės pradeda strigt. Pataisai sklendes – magnetrono varžtai sriegius sugadina ir vakuumas blogas patampa. Nuo praeitos savaitės – vakuumas puikus, sklendės veikia, bet užtat bandinio sukimas stringa ir kažkodėl plazmos racetrack nesimetriškas ant aliuminio. Vargeli vargeli. Na ir taip toliau be galo be krašto. O būna, atrodo, viskas veikia bet bandai augint ploną sluoksnį, o užaugini baisiai šūstrus nanorods kokius bendradarbis jau senai bando padaryt ((: jam džiaugsmas, o ką man daryt? O ir su tais nanorods – tada pavyko, o šiandien bandžiau pakartot, ir aišku kad ne taip viskas, kur tau.

Gal karmos taškų neužsidirbom ir kai pyragą kepėm Ragnaroko kaitinimo karkase… Pripasakojo bendradarbis kaip jo doktorantūros laikais tokias nesąmones darydavo tai sugalvojom pakartot. O ką, termopora rodė viduj 160°C, puikios sąlygos. Pusė pastato pakvipo vanile, o pyragas beje žiauriai skanus gavosi, normalioj orkaitėj toks niekad drėgnas ir minkštas man nesigauna ((: eh.

Na kaip nors su tais eksperimentais.. Iš licenziato duobės išsikapsčiau tai ir dabar kažkaip pabaigsiu, gi visai nedaug liko – pora straipsnių ir galiu gintis. O neišlipsiu, tai tuneliuosiu! ((:

Kas čia dar tokio per metus įsimintino įvyko. Buvau dar kartą Japonijoj! Šį kartą lankiausi šiaurinėje Hokaido saloje, bazavausi Sapporo, kur ~1970 vyko žiemos olimpinės žaidynės. Žemė nedrebėjo, tai palyginus su pirma kelione viskas buvo labai ramu. Konferencija IWN2012 buvo super duper stimuliuojanti ir įkvepianti, pirmą kartą jaučiausi kad aš su savo keistais sluoksniais esu beveik į temą ((: Susitikau pagaliau tokią kietą britų mokslininkę kurios iki šiol tik pavardę ant straipsnių matydavau, jeeee. Pasijaučiau kaip kokia paauglė fanė ((: Ji man sako “hi, I’m …”, o aš tokia visa išskydus “Hi, I knoooooow”, įskaitant googly eyes. Gal labai neapsigėdinau, po to biški surimtėjau ir visai gerai padiskutavom. Pati Hokaido sala šiek tiek nuvylė, nes ten japonai atsikraustė gyvent tik ~1850 metus, asimiliavo vietinius čiukčius, su amerikonais pasikonsultavo kaip namus statyt, kad šaltas žiemas ištvert, ir pastatė tokį miestą-miestą – jokių senobinių šventyklų, gyvena ir tiek. Na, maistas žinoma kaip visada puikus, pusryčiam valgyti miso sriubą yra jėga, ir t.t., bet pirmą kartą jaučiausi labiau Japonijoj (: Labiausiai patiko vieną vakarą iki 2 nakties staugti karaoke su konferencijos dalyviais (balsas galutinai sulūžo per vidurį Whitney Houston baladės) ir valgyt sushi nuo konverio, kur tau matant atneša naują žuvį, visi parėkia pasidžiaugia ir ją greit sukapoję jau siunčia lėkštutėse visiem norintiems. Dar labai turbo šokolado muziejus, kuris pats iš saves gal ir nieko labai ypatingo, bet jo kieme kas pusę valandos viskas kas gali pradeda judėti, skleist garsus ir pūst muilo burbulus, sensory overload 1000% ((: jeeeeee. O šiaip milijonas kadrų iš šitos kelionės – čia. Kaip tik nesenai skaičiau straipsnį kažkur apie visų skaitmeninių progresų dėka atsiradusį šiuolaikinio žmogaus poreikį viską dokumentuot fotografuojant į kairę į dešinę ir kaip tame begaliniame triukšme visiškai nesvarbių kadrų pasimeta tikroji dokumentika.. Tikrai taip. Nors, aš savo 0,5kg sveriantį fotoginklą vis rečiau ir rečiau išsitraukiu. Darbe užtenka telefono, jei kažkur reik kokį aparatą nufotgrafuot. Kenčia tik paukščių stebėjimas minant dviračiu į darbą – pamatai kažką tolumoj tai pati išsirenki kas ten buvo, nes su telefu tai nelabai ką pritrauksi ((: Nu bet gi Japonija! Gal daugiau niekada ten neatsidursiu, o pavartyt nuotraukas karts nuo karto labai smagu.

Must do in Sapporo - nueiti suvalgyti bliūdą ramen noodle tokioj mažoj mažoj Ramen alley gatvelėj, kad net į viršų akis pakėlus pamatai tik visokius ventiliacijų vamzdžius tarp pastatų.

Kažkaip tie metai tokie ilgi, bet tuo pačiu ir tokie trumpi atrodo…Lyg ir daug visko spėji nuveikt, bet lyg irnieko neįvyksta, confusing. Dienos viena į kitą susilieja (: Na bet pavadinime pažadėjau ir apie kitus džiaugsmus parašyt.. (pasikrapšto galvą) Ką čia tokio, pozityvaus, pabaigai pridėti? O vestuvės skaitosi? [: He he, ta-daaah. Nors niekada nebuvau iš tų, kuriai apsiženyt yra kažkoks gyvenimo tikslas, pasiekimas ar nuopelnas ir savivertės pakėlimo objektas, vaikystėj niekada nepiešiau savo svajonių suknelių ir kitaip niekada šita tema nekliedėjau, bet, o gi, kai Brangusis bepuoląs ant kelių iš kišenės traukia dežutę su žiedu ir klausia tokius didelius klausimus, manding, labai paglosto širdį (: Pradinis kuklus planas “išgersim prie bažnyčios šampės ir užteks” kažkaip ėmė ir kaip sniego gniūžtė nuo kalno paleista apsirutuliojo biški daugiau negu galvojom, supratau, kam reikalingas pinterest puslapis ir t.t., prisipirkau visokių idiotiškų žurnalų ir labai stengiuosi nepavirsti į bridezilla, na bet manau tą gražų liepos šeštadienį viskas bus labai gerai nors net neabejoju kad pliaups lietus ir bus kokių net +10°C, arba kepins saulė ir bus +40°C, mašinai pakeliui į ceremoniją sprogs padanga, prie altoriaus susivelsiu, o vakare butinai apsipilsiu raudonu vynu, kitaip ir būt negali. Bet jei eisit pro šalį tai užsukit bent jau ant šampės ((: To be continued, maybe, nes čia baisiai girly tema, o kaip žinia Shiny nėra labai girly person. Dar išgasdinsiu ir tą paskutinį likusį skaitytoją ((:

Jei kam įdomu (dar čia lankosi bent kažkas? rly?), kodėl taip ilgai nieko nerašiau, tai cha, turiu pasiteisinimą! Buvau bais’ bais’ užsiėmus savo licenziato rašymu ir gynimu. Pagaliau tai įvyko! Valio! Kokiais dviem metais vėliau negu priklauso (ačiū mano nuostabiems industriniams partneriams per krizę pabėgusiems, kai teko doktorantūrą vėl nuo pradžių pradėt du metus iššvaisčius).

Tai va. Pagaliau kažkoks naujas pasiekimas atitinkantis blog’o pavadinime besivaidenančią mintį “you say I must be something before i’m thirty” (c) Gravel. Ta-daaah!

Aišku galima klaust - kas gi tas licenziatas ir ko aš čia taip juo giriuos… Yra taip: Švedijoj įpusėjus doktorantūrą, t.y. jau susirinkus nemažai kreditų iš išklausytų kursų ir parašius 2-3 straipsnius iki tokios būsenos, kad negėda žmonėms rodyt, yra galimybė apsiginti Licentiat (angl. Licentiate) laipsnį. Apsigynus, cituojant mano darbo vadovą, įgijau “A licence to practice science in the kingdom of Sweden”. Ne juokai (:

Jei kam įdomu, mano naujausiai išspausdintas straipsnis, visai šviežutėlis, check this out: http://jap.aip.org/resource/1/japiau/v111/i9/p093527_s1. Kaip tik dvi dienos iki gynimo oficialiai statusas pasikeitė į “Published”, smagiai sutapo [: Trečias straipsnis yra stadijoj “manuscript in final preparation”, reik porą paveiksliukų patobulint ir tada jau bandysim siūlyt žurnalui, gal paims.

Gynimas praėjo be nuotykių - pirma aš pusę valandos pasakojau kas ir kaip, tada oponentas pusę valandos klausinėjo ir diskutavom, pora klausimų iš salės ir viskas, vadovas pranešė kad visus reikalavimus atitikau ir nuo šiol esu licenziatė. Taip ilgai ruošiaus ir pergyvenau o iš tikro visai nebaisu. Jausmas buvo puikus (:

Kaip suprantu, visa licenziato knygutė prieinama viešai per Linkopingo universiteto el.spaudos portalą, galvoju reik pasidalint, na maža ką žmonės kartais iš nevilties ir neturėjimo ką veikti nusprendžia perskaityti ((: Yra paveiksliukų!

Tiek žinių. Pasigyriau - check. Ką toliau veikt - nežinau ((: Kaip ir pasibaigus betkokiam kitam ilgai užtrukusiam procesui staiga apima tuštumos ir pasimetimo jausmas, teks pildyt naujais eksperimentais ir naujais straipsniais. Doktorantūra jau dabar kaip ir ranka pasiekiama - dar 2-3 straipsniai, papildyt įvadą ir viskas ((: ką čia.

Ten kažkada senai senai, prieš beveik metus iš Japonijos parsivežiau ne tik įspūdžius apie baisųjį drebėjimą, bet grįžau ir susižavėjus japonišku maistu (: Sušius aš ir anksčiau labai mėgau, bet dabar buvo proga paragaut visokių tikrai nematytų, negirdėtų dalykų. Vienas iš jų, ir labiausiai patikęs, buvo Miso sriuba. Gaudavau jos pusryčiams, pietums ir vakarienei, kur benueitum, visur mažą dubenėlį prie maisto atnešdavo, visur skirtinga, bet tokia pati (: Ir tikrai gardu, nors pakankamai savotiškas skonis.

Tai kai jau pasiekiau Švediją sugalvojau, kad reiktų tą sriubą pabandyt atkartot. Kad ir ne tris kart per dieną, bet vistiek smagu karts nuo karto tą keistą skonį pajaust… Visų pirma reikėjo susirankiot ingredientus. Ne juokai. Sriubą sudaro dvi dalys – dashi sultinys ir priedai.

Pasiskaičiau, kad dashi sultinys verdamas iš dashi Kombu dumblių ir džiovintos Bonito žuvies, o po to įdedama Miso pastos. Ok!… er… What? ((: Googlinam toliau… Kombu tai tokie dideli plokšti dumbliai, kuriuos japonai ir kiti azijiečiai augina ant virvių jūroj. dashi reiškias, kad dumbliai džiovinti. O šiaip atseit daug savyje turi skonio “umami”. Žuvis irgi kažkokia stebuklinga, ją džiovina, fermentuoja, rūkina ir po to į atplaišas suplėšo. Miso pasta – fermentuotos sojų pupelės, rezultatas - toks rudas sūrus marmalas su specifiniu prieskoniu.

Tai va, pagaliau galėjau nueit į vietines azijietiškų produktų parduotuves žinodama ko ieškau, yeah, ne kasdien taip! (Nes kitaip tai ten jauties lyg kitoj planetoj, pilnos lentynos stiklainiukų kažko, maišelių kažko, tai pasivaikštai didelėm akim, nusiperki wasabi čipsų ir bėgi lauk). Dumblius gavau, Miso pastą irgi, o žuvis pasirodo deficitas… Po to paskaičiau, kad galima ir be tos žuvies apsieit, tai taip ir dariau (:

O po to viskas labai paprasta - dumbliai (A) paverdami vandeny pora minučių. Prieš tai juos dar kažkaip reik nušluostyti bet jokiu būdu neplauti, bo visas skonis nusiplaus. Išėmus apvirusius dumblius sudedama Miso pasta (B), pamaišoma, bet neužvirinama ir… Viskas! ((: Ir dėl tiek aš čia blaškiausi?? Tuos dumblius žinoma galima pasmulkinti ir atgal į sriubą sudėti, bet skonis sakyčiau toks gana guminis/medinis. Vietoj to nusipirkau dar kitokių jūržolių/dumblių (C), kurie šiaip turėtų būti Wakame, bet tokių mūsų kaime nėra…

Tai va. Visas sriubos gražumas, kad pagaminus sultinį po to jau į jį galima mest beleką - džiovintas jūržoles, tofu, ridikėlius, svogūnų laiškus, nūdlus, etc. To, ką dėdavausi į sriubą Japonijoj turbūt niekada neatgaminsiu, nes ten buvo kokie 5 bliūdeliai su KAŽKUO džiovintu ir/ar marinuotu, fig pariši ((:

O šiaip naminė sriuba pagal skonį gavos beveik-beveik tokia kaip ir turėtų būti. Įtariu, kad ta papigiaiska miso pasta  buvo nepakankamai kruopščiai sutrinta, nes vis pasitaikydavo kažkokių gabaliukų, tai šiaip turbūt galima būtų perkošt. Labai dažnai neverdu nes panašu, kad patinka tik man vienai ((: Bet apart to tai mmmm, miiiisooo. Tikiuos pavyks grįžt į Japoniją kadanors ir vėl tris kartus per dieną maitintis šitu keistu patiekalu.

(bar bar bar… kas ten? – Shiny atsiminė kad gal reiktų ką parašyt, nes cituojant vieną redakcijai gerai žinomą asmenį “buterbrodai jau užkniso”)

Tai va, jei dar kas neprarado vilties po tokios ilgos pauzės ir šito blog’o iš savo sąrašų neišnaikino, tai šekit jums prizas! Mokslinis įrašas! Su nuotraukom! Ta-dah!

Jau 4 metus iš eilės kiekvieną rudenį kankinu studentus t.y. dėstau nuostabiuose laboratoriniuose: 1) Šiluminiai siurbliai ir šiluminis Sterlingo variklis beigi 2) Curie ir Ising magnetinių momentų modeliavimas. Įgryso biškeli jau labai, aš neįsivaizduoju kaip reiktų 20 metų tą patį pasakot. O be to nelabai užtenka valandų kad surinkt 10%. Tai nuo šio semestro pradžios gavau naują atrakciją – laboratorinius fizikinės metalurgijos (Physical Metallurgy) kurse prie optinio mikroskopo. Laboro esmė – studentams duot pažiūrėt į krūvą skirtingų metalo gabaliukų ir tegul aiškinasi, kas ten kuriam nutiko ir kodėl. Visokios fazių diagramos, eutektiniai taškai  martensitai, perlitai ir panašiai. Aš lietuviškai tų terminų net nelabai ir moku. Ir kaip bonusas dar pačioj pabaigoj pažiūrim į ličio fluorido (LiF) kristalus. Smaguma.

O smagiausia tai savaitgalį, kai nieks nemato, padaryt fotosesiją ((:

Va taip viskas atrodo. Mikroskopas, dvi paslaptingos juodos dėžutės. Pagal įdėją kažkaip visa tai turi 4-5 studentų komanda sugebėt panaudot  ir nesusimušt dėl eilės prie okuliaro.

Žiūrim toliau. O kas gi čia per monetų kolekcija? Vat ir, hoho, neatspėjot ((:

Vat ir prasideda visas smagumas. Pvz bandiniai nr 2 ir 3 yra tas pats vario ir alavo (dar žinomas kaip bronza) lydinys, tačiau nr 2 atšalo tiesiai iš skysto metalo iki kambario temperatūros, o nr 3 buvo pakaitintas kokio-jtaiten temperatūroj pora valandų ir tada staigiai atšaldytas (angliškai quenched) vandeniu. Dėl to žiūrint per mikroskopą jie atrodys visiškai skirtingai, woosh! Su kitais bandiniais irgi panašiai – arba plienai su skirtingais kiekiais anglies, arba kažkokios vienodos sudėtys bet skirtingi pakaitinimo būdai. Ir žinokit wau – gražu (: o kai dar supranti kas ten įvyko ir kodėl, na tai iš vis gera nuotaika apima. Kad geriau įsivaizduotumėt kaip ten kas atrodo, nueikite čia (ten pat ir visokių kitokių gražumų yra).

Na o antra laboratorinio dalis – apžiūrėti ličio fluorido (LiF) kristalo gabaliukus, kuriuos pati tamsią šeštadienio naktį atskelinėjau nuo vieno didelio gražaus kristalo. Šiaip, pagal idėją, ir sekant pavyzdžiais rastais internete tai visą tą atkelinėjimo procesą (angliškai cleaving, daugiau apie tai ir su paveiksliukais - čia) reiktų atlikinėt pasitelkus ploną ir aštrų ašmenį beigi plaktuką, o bet tačiau, išbandžius laboratorijoj rastas britvas paaiškėjo, kad jos baisiai minkštos ir naudos jokios. Plaktuko iki rūsio eit patingėjau, panaudojau po ranka pasitaikiusį metalo gabalą… O vietoj ašmens – atsuktuvą ((: tik niekam nesakykit. Dėl to ir skaldžiau savaitgalį kad nieks nežiūrėtų kaip aš nesgrabnai darau viską, hehe. Na bet atsuktuvas puikiai atliko ašmens vaidmenį, skilo kristalas nei nepyptelėdamas pagal savo kristalografines plokštumas kaip ir priklauso.

Vienas LiF trūkumų – jo nuodingumas. Liesti nerekomenduojama, dulkes įkvėpt visai negerai, o prarijus tai galima ir pasimirt. Brr. Sėdžiu per laborus ir žiūriu, kad studentai nesuvalgytų ((: O laboro užduotys gana paprastos – apžiūrėjus per mikroskopą identifikuoti taip vadinamas cleavage steps – kai skylant kristalui jo pasidalinimas keliauja nuo vienos kristalinės plokštumos į kitą, paralelę.

Labai meniškas menas žaidžiant su kristalu. Fone – kristalo sandaros modelis, juodi burbuliukai atitinka ličio, o balti – fluoro atomus.

Bet tai dar ne viskas! Vieną gabaliuką kristalo merkiau i vandenilio peroksidą (ne tą, kur vaistinėje, o daug didesnės koncentracijos, kur ant odos pilt visai nepatartina). Kadangi kristalas netobulas, o lengviausiai chemikalai veikia netobuliausias vietas, tai pusę valandos paėsdinus pasimato susijungimai tarp atskirų viens nuo kito lengvai pasisukusių kristalo dalių, angliškai vadinamų grains. Kiekvienas paviršiuje esantis defektas pasimato kaip mažiukas mažiukas kvadratukas. Turbo. O dar, be kita ko, tą vargšą kristalą prieš mirkindama chemijoj dar ir adata be gailesčio pabaksnojau (nors pagal idėją reikėjo daryt microindentations, bet tam skirto aparato rast nepavyko). Badytose vietose išryškėjo taip vadinamos “rosettes” (žr čia) – kur skirtingo tipo defektai sklinda skirtingomis kristalografinėmis kryptymis. Ta-dah (:

Rankų darbo rezultatas – labai gražūs atsitiktinio dydžio stačiakampiai gretasieniai! ((:

Ką tik padariau išvadą kad mano lietuviškas kristalografijos žodynas žiauriai skurdus ir nežinau jokių teisingų lietuviškų terminų… Vargas. O apar to – tai smagu dėstyt kažką naujo, kur pati mokausi kartu su studentais, nagrinėjam fazių diagramas ir bandom suprast ar plienas patapo pearlite ar austenite ar iš vis ten tik ferrite su anglies sankaupom aplink. Kolkas dėsčiau dar tik du kartus, tai vis dar neatrandu optimalaus ritmo ar struktūros kaip viską studentams pateikt kokybiškai, na bet kaip nors su laiku įveiksiu ir šį naują džiaugsmą (:

Tiek šiam kartui! Gal po kokio pusmečio vėl parašysiu. Kaip pasireiškė vienas protingas žmogus - feisbukai ir kiti social media dalykai žudo blog’inimą, nes ten pasigiri vienu sakiniu ir ramu… Bet vistiek kartais niežti plačiau pasipasakot, tai neprarandu vilties ir tikiuos nenumarinsiu shiny.lt visiškai (:

…tai nėra ko pergyvent, you are not alone! Ar bent jau I am not alone ((:

O jums būna taip kad matot veidus ten kur jų nėra? Ta prasme ant medžio kamieno, akmens, namo sienos, savo lėkštėje? Ne? Tai nebeskaitykit gal, o tai išsigasit… Taip? Valio! Man tai nuolat (:

Čia paskutinis pamatytas… Kaip visada – netyčia su komponuota, “sveika” vakarienė susidedanti iš buterbrodo su kumpiu, ir dviejų mažiukų su slyvų ir su juodųjų serbentų uogienėm, mmmm (: Naikinam praeitų metų atsargas tam atvejui jei vėl rasim kokių viešai prieinamų gamtos gėrybių… Bet čia ne apie tai! O apie tai, kad baisiai apsidžiaugiau kai pamačiau, jog ne man vienai vaidenasi visur veidai (ir tai teikia teigiamas emocijas) – gi pasirodo net visa knyga yra tokiems freakams išleista (: Awesome awesome. Pasigrožėkit patys: http://www.digital-photography-school.com/focus-found-faces-book-review

Daugiau jokių minčių šia tema neturiu, nebent pamąstymus apie tai kaip pas žmones skirtingai veikia “pattern recognition” ir naivų planą savo tokias nuotraukas irgi surinkt į vieną vietą pasidžiaugimui. Knygos pažadu neleisti (:

Na, o jei net šitame jokio veido nematote, tai tada jau tikrai ne pas mane problemos ((:

Kaip “akademikė”, vis dar naujus metus skaičiuoju ne kalendorinius, o tarp vasaros atostogų (: Tai ta proga visus sveikinu su artėjančiais naujais metais, valio! Čia Švedijoj veiksmas prasideda jau šiandien, tuntai naujų Erasmus studentų plūsta iš visų pusių.. Bet čia tik šiaip lyrinis nukrypimas, kurio prasmė bus įrašo pabaigoje, hoho, kokia intriga ((:

O iš tikro viskas čia apie tai, kad savo jau deja papuvusį ir deja labai klebantį ir deja traškantį geležinį žirgą vardu Mingo pakeičiau į kiek naujesnį ir mažiau supuvusį dviratį nevaizdingu vardu “Ideal Comfort”. Senai laikas buvo… Garbingai atitarnavo man 4 metus, visko kartu matėm ir patyrėm, bet kai jau pedalai klypuoja, pavaros nelabai junginėjasi, sėdynę varnos suvalgo ir šiaip nebedžiugina ir remontuot nebeapsimoka tai ką padarysi, tenka keist (:

Prisiminkim kartu, koks gi puikus šitas aparatc buvo.. Aišku, pagrindinis akcentas buvo labai shiny skambutis (:

Seni seni naivūs pažadai apie naują rubriką čia: Shiny goes Mingo part 1, part 2. Iš tikro tai buvo tų žygių daug ir įvairių, pritrūko tik valios pasipasakot (: O kiek visokių nuotykių kartu! Kritau du kartus, nuo vieno skrydžio randai iki šiol, o kitas buvo toks sulėtintas juokingas virst-čiūūūūžt-šliopt-čiūūūūt ant apledėjusio posūkio kad tik šiaip smagu prisimint. Žiemą išbandytas. Per pavasarines pūgas irgi. Ir tikrai būna žieminės dviračių padangos su geležiniais dygliukais! Rimčiausi žygiai buvo 40 km ir 70 km (including blynų kepimas), apart visokių šiaip eilinių grybavimų ar nuvažiavimų pasimaudyt. Didžiausia nuoskauda buvo kai rajono vaikai nuspardė galinę lempą ir važinėjau be jokio nugarinio atšvaito. Didžiausia intriga – kažkas šią žiemą pavogė jį iš dviračių sandėliuko, bet kadangi matyt per lievas pasirodė pabandžius važiuot, tai kitą dieną atsirado neprirakintas prie namo vėl…  Moralas: nepirkit spynų-trosų, geriau U formos spyna ir negalvokit, kad jei prie dviračių saugyklos prieit reik magnetinio rakto, tai jie saugūs (: Remontai per tą laiką buvo “net” du (keitė šuniukus ir tiesino ratą), tai sakyčiau dar labai gerai prasisukau.

Tuom odę Migo ir pabaigsiu, tegu jis ir sekančiam šeimininkui daug džiaugsmo ir nuotykių atneša, pereikim prie naujo super puper ak ak ak Ideal Comfort (nu su pavadinimu tai pramazino kūrėjai, kai palygini su aplink riedančiais visokiais Nishiki Bombardier arba Giant Boulder 600 ar Tritonais…). O buvo viskas taip!

Čia staiga įvyksta nukrypimas/priminimas į įrašo įžangą mininčia naują Erasmus “sezoną”.

Baisiai mėgstam priimt svečius (khem-khem, užuomina visiems dar nedrįsusiems apsilankyt), tai kai vienam šviežiam KTU studentui prireikė nakvynės porai naktų, tai ir priėmėm (ant labai patogios ir talpios sofos, khem-khem antrą kartą). O studentas nepasimetęs visai, pačia pirmą dieną pats pirmas projektas buvo nusipirkt dviratį. Nusipirko sėkmingai, o kai pamačiau kad tokį net visai padorų ir nenudrengtą gavo, pagalvojau kad gi tikrai, ko aš miegu, reik bėgt pirkt kažką kol nauji studentai nenušlavė visko kas juda. Vienam rusy asortimentas nelabai patiko, nukeliavom į kitą parduotuvę, kur brangesni ir naujesni. Ir ten pamačiau… Woosh! Patiko iš pirmo žvilgsnio (: Naudotas 3 metus, bet kaip kažkoks “pabandymams” skirtas, tai nelabai nukankintas, ir bais’ šviežiai atrodantis. Čiupau iš karto, pardavėjas net sutiko Mingo paimt ir padaryt nuolaidą, tai du zuikiai vienu šūviu. Gerai kad netikrino kaip pedalai kliba, gal nebūtų sutikęs ((:

Ta-daaah

Nuotrauka viso grožio ir mano džiaugsmo neatskleidžia, bet o kad jūs matytumėt koks gražus matinis rėmas. Atrodo kaip naujas praktiskai. Ir kaip smagiai važiuoja, tyliai minasi, ir kaip pavaros lengvai persijungia ir netgi visos veikia! U-la-la. Aišku tie paskutiniai džiaugsmai tai sukelti gana ilgo važinėjimo su visokiais Mingo garso ir judesio spec.efektais, net buvau pamiršus kad būna kitaip.

Aplipintas visokiais lipdukais rėmas, a la va šitas (nors realiai tai cia cituojant kažkokį dviračių forumą “A fancy-sounding name for the ordinary tubing used to build cheap bicycle frames.” – bet svarbiausia kad fancy!)

Ir net parašyta jog sukurtas ir surinktas Europoj, ne šuns pypas taip sakant! ((: Pagooglinus paaiškėjo kad čia graikiškas daiktas, įdomu kaip atlaiko žiemas, bet jei jau tris metus Švedijoj atbuvo ir dar važiuoja tai turėtų būt viskas gerai.

Žodžiu, lakstau kaip vėjas, džiaugsmo pilnos kišenės, ir kai priparkuoju prie namų tai ir tik atsikėlus ir prieš miegą bėgu pro langą žiūrėt ar dar stovi savo vietoj… Tfutfutfu,tris kartus bar bar bar i medį (:

Nauji nuotykiai, traumos ir įspudžiai await us in da future!

Pastaruoju metu taip daug darbo, kad net savaitgaliais nėr kada išlyst į gamtą pasigrožėt nei vaizdais, nei paukščiais (: Reik juk prieš vasarą prisiaugint bandinių tiek, kad rudenį užtektų ką veikt, nes neturėsiu priėjimo prie didelių aparatų. Eh, gerai, kad atostogos greitai.
Bet, pasirodo, visai nebūtina kažkur toli važiuoti, norint pamatyt daug paukščiukų. Tuo man šie padarai ir patinka - jų daug įvairių, jie visur, ir kai pradedi žvalgytis, suvoki, kad ne tik žvirbliai ar balandžiai aplink skraido. Iš tikro labai įdomiai tas paukščių pastebėjimas vystosi. Pradžioj atrodo, kad nieko įdomaus nėra. Po to, kai jau pastebi kokią naują rūšį, tai po to ją nuolat visur matai. Kaip jie ten atsirado, kur jie buvo anksčiau? ((: Palaipsniui atsiveria akys.

Tai va, bandžiau paskaičiuot, kiek skirtingų paukščiukų galiu pamatyt vien pakeliui iš namų į darbą. Na gerai, šiek tiek gal mano situacija geresne nei vidutinio žmogaus, nes važiuoju per diiidelę diiidelę pievą su daug gyvybės, netoli namų yra upelis, o kartais kai pučia vėjas tai minu per miškelį. Bet vis tiek, manau kad galima ir be tokių sąlygų daug ką pamatyti.

Paskaičiuokim, ką gi jau mačiau prie namų arba pakeliui…

1. Karklinis žvirblis
2. Paprastas žvirblis
3. Varna
4. Kuosa
5. Šarka
6. Kovas
7. Varnėnas
8. Rudagalvis kiras
9. Paprastasis kiras
10. Rudagalvis kiras (o gal juodagalvis? O gal Bonaparto? Reiks atidžiau pastebėt)
11. Antis (kadangi netoli upelis, tai antys kaip kokios benamės katės slankioja aplink namus ir gulinėja ant pievučių)
12. Pempė
13. Kregždė
14. Juodasis strazdas
15. Smilginis strazdas
16. Strazdas giesmininkas
17. Bukutis
18. Kikilis
19. Žaliukė
20. Mėlynoji zylė
21. Didžioji zylė
22. Sniegena
23. Kėkštas
24. Baltoji kielė
25. Geltonoji starta
26. Vieversys
27. Dagilis

Jei įskaičiuot dar nuėjimą prie upelio karts nuo karto, prisideda:

Gulbė, Kanadinė berniklė, Laukys, Klykuolė, Dančiasnapis, Upinė žuvėdra, Kormoranas

Na va, nei daug nei mažai, visi 34! Ir galimybė pamatyt - praktiškai kasdien. O kiek dar paukščiukų, kurie taip greit purpteli ir nuskrenda, kad dar nespėjau suprast ką mačiau? (: Ir tikrai nepradėjau visų iš karto pastebėt… Va pavyzdžiui praeitais metais irgi daug pro tą patį lauką/pievą dviračiu mindavau, bet kažkokia akla buvau, šių metų naujiena - tam lauke gausiai veisiasi vieversiai ir pempės. O šiandien buvo didi diena, nes pirmą kartą pamačiau dagilius. Iškarto tris. Baisiai gražūs, beje. Ir dabar nuoširdžiai tikiu, kad nuo šiol juos matysiu daug dažniau (: Keistai tos smegenys veikia… Bet iš kitos pusės - nuolatinis atradimo džiaugsmas ir adrenalino pliūpsniai, kai staiga pamatai kažką naujo… Jėga (: Pabandykit!

O gi tikrai, jau gegužė! Kaip greitai bėga laikas (: Tuoj vasara!

Pastebėjau, kad feisbukas yra blogis – tuom, kad anksčiau kai kas įvykdavo įdomaus pirma mintis būdavo “O, į blog’ą parašysiu!”. O dabar, pakeiti statusą ir viskas… Tai ka bepasakot? Bet va šiaip ne taip, pritaupiau visokių niekelių, kam nepatinka nerišlūs įrašai su daug skirtingų nesusijusių įvykių – geriau neskaitykit (:

• Aną ketvirtadienį kartą gyvenime valgiau obuolį važiuodama dviračiu! Ou-je! Aš sužavėta savo gabumais ((: Iš tikro tai skubėjau namo nes jau buvo 20:00, bet tuo pačiu ir valgyt jau labai norėjau… Bet nenusiverčiau! Tiesa, nepaisant to, kad Švedijoj vos ne kasdien minu dviratį jau nuo 2007 metų, vis dar nemoku važiuot be rankų, ir nuo vairo drįstu atitraukt tik dešiniąją (gi kairė svarbesnė)… Be rankų tik sapnuose važinėju ir vis būna mintis, o tai kaip dabar atgal tas rankas prie vairo nutiest?
• Kalbant apie dviračius, tai išklibo mano mielojo Mingo pedalai, kas reiškia klypt-klypt girgžt-girgžt kiekvienam apsisukime, pradeda erzint. Gal reiks kokį naujesnį metalinį žirgą susirast? (: Vasara turėtų būt geras laikas tam, kadangi visi erasmus išvažiuoja ir atsikrato savo transporto priemonių, tai gal bus neblogas pasirinkimas. Woosh. Mingo 2, Turbo X! ((:
• Mano nuostabusis ofiso augaliukas “Happy Bean” visai nugeltonavo, lapų galiukai pajuodo, kiti apskritai nukrito, ir atrodo ne-kaip. Tai tris žalias šakeles nulaužiau, sumerkiau į vandenį, pradėsiu iš naujo (: Įtariu kad tiesiog vazonėlis jau per mažas pasidarė. Aišku, normalus žmogus gal persodintų visą augalą, bet aš, panelė “sodininkė” pagalvojau, kad paprasčiau į tą patį puodą mažiukus sukišt… Apsimetu, kad matyt tokia normali šio augalo gyvavimo trukmė… Užteks kankint (:
• Tęsiant apie sodininkystės džiaugsmus, tai pagaliau pribrendom ir nusipirkom virtuvės palangei pailgą cinkuotą vazoną prieskoniams and stuff. Jau auga bazilikai, čiobreliai ir kalendra. Ką turėjau tą pasėjau, neišdygo tik meirūno lysvė, nors galiu prisiekt – vakar įžiūrėjau ten naują mikrodaigelį, tai gal ir bus! Pats aukščiausias sodininkavimo lygis bus jei įvaldysim dar ir balkoną – viena bendradarbė sugeba ir salotų ir morkų visokių užsiaugint, tai kuom aš prastesnė?

Vakar “nuėmiau” pirmą derlių – nuskyniau 8 baziliko lapelius ir paslėpiau karštuose sumuštiniuose, mmm (: Nuotrauka jau tampa šiek tiek neatitinkanti tikrovės, nes auga viskas ne dienom, o valandom!

• Aišku, balkone bent kolkas kažkaip nedrąsu sodint, maža ką, gal ims ir užsnigs vėl? Žinau, Lietuvoj irgi snigo, bet tik kai savo akim pamatai gegužės mėnesio pūgą tik tada ir sureaguoji kaip reikiant (:

(“pavogiau” iš Brangiojo, printscreen nuo feisbuko, hah)

• Kurybinės kančios rašant savo pirmąjį tikrą mokslinį straipsnį (jaunystės kūryba Lietuvos fizikų žurnalui nesiskaito) – pagaliau! Ir pagaliau būsiu pirma autorių saraše (reik dviejų straipsnių kur aš pirma arba antra, kad apsigint pusę doktorantūros)! Norim kad priimtų į Journal of Applied Physics, tai čia tipo kietai, jeigu ką (: Tik labai jau sunkiai į priekį stumiuosi, reik aprašyt TEM paveiksliukus, tai pajaučiau kad žodyno tam trūksta. Na, bet kaip nors! Vienas netikėtas džiaugsmas – kadangi prireikė tuos visus paveiksliukus klijuot į vieną, stumdyt, skales perpiešinėt ir panašiai, gavau į darbinį kompą Photoshop CS5 licenziją, pirmą kartą legaliu naudojuosi gyvenime (gėda, žinau, bet gi brangus, o man dažnai nereikia). Šakės, kaip daug visko pasikeitę… O ir šiaip aš jau beveik pripratus prie nemokamo Paint.NET, tai dabar viską vos ne iš naujo tenka. Bet tai vaje kaip smagu! Taip ir niežti nagus ne rašyt o kokį meną daryt (žr. daržo nuotraukas). Procrastination visu pajėgumu.
• Per Velykas Švedijoj laisvadienių gaunasi nuo ketvirtadienio iki pirmadienio – kalnas! Ta proga jau atidarėm nakvynės palapinėje sezoną, labai romantiškai su Brangiuoju nužygiavom į absoliučiai middle of nowhere esančią pelkę/buvusią aviacijos šaudynių pratybų vietą, kur artimiausias autobusas – už 10 km ir savaitgaliais važiuoja kartą į dieną ir visą naktį klausėm per miegus pempių, gervių o svarbiausiai – tetervinų skleidžiamų garsų. ŠAKĖS kaip jėga buvo. O diena miške tylu tylu, kai palygini kas ten naktį dedasi, vaje. Aišku tie +2° gal ir nebuvo labai laikas pradėt nakvot miške… Bet užsitempus vilnonę kepurę ant nosies buvo visai pakenčiama. Žiūroną dar kart išbandėm, matėm kaip tetervinai viens prieš kitą uodegas išpūtę šokinėjo, vai vai.

Nuotrauka, kur daug vaizdo – maksimaliai su mano 20x fotiko zoomu pritraukta (: labai įsižiūrėję galit pamatyt keturis taškučius – va ten yra tie paukščiukai ((: Iš viso kokių dvylika suskaičiavom. Keisčiausiai atrodė vienišas tupintis liaunam medely, labai jau netiko jam ant šakos būt, daug gražiau šie paukščiai atrodo ant žemės. Daugiau visokių nuotraukų: pirma diena, antra diena

• Grįžau augint bandinių ir daryt eksperimentų į senąjį didįjį Ragnarök, my good old friend! Jessie šiuo metu okupuotą žmonių auginančių visokius ten bismuto oksidus, tai mano nitridams ten ne vieta, deguonis tfu tfu tfu, blogis (: Tai va, dabar senai pamiršti seni gliukai, nauji “know-how”, vaje kiek adrenalino (: šiandien vieną bandinį pamečiau (blogai pritvirtinau bet pastebėjau kad kabaliuoja jau kai valandą laiko kaitinau, tai teko atvėsint, o po to kol ištraukinėjau tai ir prapuolė safyro gabaliukas), bet vieną šiaip ne taip pavyko užaugint, tikiuos sėkmingai. Labai pasimiršta įgūdžiai per 2-3 metus, šakės, tai gerai kad yra kolegų instrukcijos ant sienos pakabintos…
• Tai va, žygiuoju atgal į laboratoriją, paruošiu bandinį rytojui ir sąžinės graužimui prigriebus porą mokslinių straipsnių apie panašius dalykus, tam atvejui, jei prieš miegą kils įkvėpimas ir bus jėgų skaityt ne science-fiction (šiuo metu braunuosi per 1000 lapų Neal Stephenson “Anathem” – cyberpunk, kvantinė mechanika ir filosofija viename!) ir tada jau keliausiu namo (: Kaip smagu kad nebetemsta anksti, bet vis dar negaliu priprast ir laike nebesigaudau!

Jei iki čia perskaitė kas nors, tai džiugu ((: ačiū už dėmesį, gero vakaro ir laukite tęsinio…

Pavasaris! Paukščiukai! Yeah! (: Prieš porą savaičių nepabūgom vėjuotų -2°C, nusprendėm kad jau LAIKAS ir susirinkę visą stebėjimo ir fotografavimo įrangą, stovus, knygas, termosą su arbata išmynėm link Roxen ežero pasilipt į paukščių stebėjimo “bokštelį” ir pažiūrėt, ar jau kas nors grįžo.

O šiaip pagrindinis tikslas buvo pagaliau išbandyti dar praeitais metais gimtadieniui iš Brangiojo gautą 60x didinimo ŽIŪRONĄ. Ou-je (:

Va jis, kaltininkas

Viską mačiau, cha! Vienintelis dalykas prie kurio reik priprast ir dar trūksta praktikos – žiūrint iš viršaus gana sunku nutaikyt žiūroną į norimą objektą, ypač jei objektas yra pempė ir sugalvoja nuskrist, jau nekalbu apie plėšriuosius, kuriuos ant žemės retai pamatysi… Be šansų kolkas (: Reik kokius žiūrono taiklumo kursus praeit turbut, ir daug praktikuotis, heh. Apart to – na gi tikrai puikus žiūronas, kai nutaikai į vieną tašką ir stebi… Vat kad dar fotikas tiek trauktų, tai iš vis gerai būtų (:

Žąsys žąsys žąsys GULBĖ žąsys žąsys žąsys ANTIS ((:

Pastebėtas laimikis: gulbė giesmininkė, gulbė nebylė, baltaskruostės ir kanadinės berniklės, pilkosios ir baltakaktės žąsys, turbūt dančiasnapiai, klykuolės, kormoranai, varnėnai ir pagrindinė atrakcija – pempės! Tas labiausiai norėjosi fotoginklu pagaut bet sunkiausiai ir sekėsi – tiek dėl jų skraidymo greičio, tiek dėl sustingusių pirštų ir didelio atstumo iki mažų paukščiukų ((: Bet šiaip nieko labai egzotiško nepamatėm, na gal tik tos baltakaktės žąsys nematytos buvo, o šiaip gulbių, kanadinių berniklių, klykuolių, kormoranų ir dančiasnapių pas mus prie namų upelyje visada yra… Na bet tikram ornitologui kiekvienas žvirblis - džiaugsmas! Tuo ir guodžiuosi (:

Yeah, pempė!!!

Pučiant lediniam vėjui einančiam kiaurai rūbų ir kaulų nepasidavėm ir tais pačiais kuo toliau tuo labiau sustingusiais pirštais fokusuodami žiūroną bei fotografuodami iškentėm net kokią valandą. Aš mumis didžiuojuos ((: Bet po to visos tos žąsys užkniso, nelabai įdomus paukštis stebėjimui, truputį nusivylėm jų gausa ir kitų paukščių ne-gausa, ir jau kai buvo per šalta net pasedėt arbatos išgert patraukėm namo, šį kart bent dviračiams pavėjui buvo, ak koks malonumas. O dar minant namo kaip bonusas/paguodos prizas dar ir nebaikščios stirnos ant lauko ganėsi:

Įdomu, ką jos ten valgomo randa?

Tai va. Išvados – žiūronas jėga, po tokio priartinimo jau fotoginklas su savo 20x nebetenkina nes norisi viska nufografuot ką matai. Būna kietesnių žiūronų kur prie okuliaro galima primontuot kokią muilinę, bet čia ne tas atvejis (: ir šiaip, kol tik pradžia rimtesnių stebėjimų tai neverta labai daug investuot, pirma reik pradėt labiau gaudytis kas yra geras žiūronas ir kokio būtent reikia… O dar ateičiai: nevažiuot prie ežero prie vėjuotų -2°, išmokt žiūronu sekt greit judančius objektus… Na, svarbiausia ekstremaliai kažkaip, bet sakyčiau pakankamai sėkmingai debiutavom ir panaudojom žiūroną. Iš kitos pusės – po tokių patyrimų kitą kartą jau niekas nebus baisu! ((:

…jau atpūtė žibučių (: Uuuu, valio! Dabar jau tikrai pavasaris!

Na, antras požymis turbūt tai kad švedai be maikių jau ant suoliukų deginasi ir būtinai ką nors vakarais kepa. Bet čia ne apie tai (:

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė “tuoj”… (Iš H.Radausko “Gėlė ir Vėjas”)

O jau kalbant apie vėjus, tai gerai įsipūtę čia pas mus buvo, 2-3 savaites iš eilės, kartais vos paeit buvo įmanoma, ką jau kalbėt apie važiavimą dviračiu. Tai šiaip pralinksmino vaizdai, iš ko pažinsi, kad vėtra siaučia. Lietuvoj vėjas medžius varto, o Švedijoj – dviračius… ((:

Su pavasariu!