BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Virtualus persikraustymas

Panižo nagai vėl kažką rašyti, gal net reguliariai! Bet blogas.lt jau manes visai nebedžiugina, tai nusprendžiau persikraustyt į kokią patikimesnį ir vis dar neapleistą aparatą…

…Tad tolesnius Shiny nuotykius apie gyvenimą po doktorantūros ir šiaip, o taip pat naują seriją naujų įspūdžių pavadinimu “Shiny goes Deutschland!”, jei dar kam įdomu, rasite SoooShiny.wordpress.com (bo shiny aišku jau užimtas, o vaizduotės trūksta, eh), o taip pat toliau veiks mano labai super duper kietas domenas www.shiny.lt, permes ten kur reikia, magic! (:

Iki, vėžliškasai blogas.lt, ačiū už lietuviškos blogosferos palaikymą, it was fun while it lasted. So long and thanks for all the fish! (c) D.Adams.

Rodyk draugams

Disertacija parašyta ir prikalta. Belieka apsiginti.

Čia matot FINLANDija ėmė pasakot kaip aš tapau daktare, pasikėliau, ir neberašau, tai neapsisprendžiu ar patvirtint ar paneigt ((: Bet kadangi Ragnarökas manęs vėl nemyli, ir nusprendė, kad transfer tube turbo pump laikas sustoti būtent tada kai aš vėl kupina įkvėpimo ir entuziazmo grįžau į labę… Reik kažkaip gi laiką prastumt iki pietų. Tai here you go: daktarės memuarai, antra dalis. Pirma dalis čia.

O jei rimtai, tai kai bemosuojant magišku plaktuku, staiga tapo panašu, kad tikrai tuoj baigsiu doktorantūrą ir tapsiu Dr. Shiny, pasidarė kažkaip ir gerai ir baisu tuo pačiu metu. Woo-hoo o gi kaip man tai pavyks?! Bet šiaip tai pagaliau. Nes kažkaip ilgokai aš čia užsisedėjau, su visokiais nutrauktais projektais ir kitais vargais, neatsiejamais nuo fizikinių eksperimentų, kaip kad epiniai mūšiai su Ragnarok ir Jessie. Ir kuo ilgiau kapstaisi, tuo mažiau motyvacijos ir entuziazmo lieka. Tai džiaugiuos, kad pavyko su paskutiniais entuziazmo likučiais pabaigt.

Tai va. Prikalus disertaciją prie medžio belieka trys savaitės pasiruošti gynimui. Ir suorganizuot party-party, su sąlyga, kad vis dėlto gynimas bus sėkmingas (įdomu, ką daro visi tie žmonės kuriems apsiginti nepavyksta, o party-party jau kaip ir suorganizuotas? Oh wait, Švedijoj net dėdė Ūsas gavo PhD, ir patenkintas išvažiavo atgal į Pakistaną… Pusė instituto žiauriai pasipiktino tokiais minkštakeleniais skystakiaušiais komisijos nariais, nes dabar visi Linkopinge gauti PhD diplomai verti lygiai tiek kiek Ūso.). Ai, prieš ginantis, aišku reik išdalint savo disertaciją į kairę į dešinę, kas nori, kas nenori gaut, jų problemos, reik gi kažkaip tais 200 egzempliorių atsikratyt… ((: O dar visiems ir parašai ką nors gražaus ir asmeniško, arba jei jau visai nežinai ką, nes koridoriuj tik pasisveikini, nors ir priklausai tai pačiai division, tai kiss of death yra “good luck with your research”, čia kaip iš Buffy “have a nice summer“. Ir kaip puiku, kad šiuolaikinis jaunimas nifiga nesupras, kas ta Buffy ir prie ko čia vampyrai, bet man tai yra kultinis serialas, kurį aš vėl iš naujo nusprendžiau pažiūrėt ir jau sėdžiu 5-am sezone. Vis dar epic.

Ar nepanašu, kad PhD gavimas stipriai padidina lyrinių nukrypimų kiekį tekste? Turbūt viskas dar ir kažkam kažkaip proporcinga, galėčiau dar ir grafiką kokį nupiešt, bet tai dar labiau nukeliaučiau į lankas, tai reik dabar kažkaip šitą minčių laivą apsukt. Gerai, kad penktadienis, nes šiaip galvotumėt kad visai jau Shiny ku-ku. Bet penktadieniais galima.

Anyway. Prikaliau. Nutirpusia ranka ir prisitrynus mazolius pasirašiau belekiek ten egzempliorių, visiems į pašto stalčiukus sukaišiojau, radau kur maistą užsakyt party-party, sudizaininau nerealius pakvietimus su kolbom and stuff, išsiunčiau visiems, užsiregistravau į visokius portalus su savo kuklia CV nes staiga suvokiau, kad gi tuoj baigsiu čia viską, o ką toliau veikti - neįsivaizduoju, net fancy pancy kompanija man paskambino su darbo pasiūlymu dieną po CV įkėlimo (finale jie pasamdė kažką savo kompanijos viduj, tai nežinau kam man galvą suko), ir visaip kitaip stūmiau laiką, bet galų gale išsisėmė pašaliniai darbai ir teko imtis prezentacijos ir šiaip, dar kartą perskaičiau savo disertaciją, bandžiau sugalvot sau kokių nors gudrių klausimų, ir į juos ieškojau atsakymų, ir visaip kitaip ruošiausi tam baisiajam gynimui… O dienos vis tirpo, ir nesustabdomai artėjo tas lemiamas momentas…

…Irrrrr, paliksiu čia visus kabot dviem piršais už uolos krašto pasikabinus, kol dar per kokius tris mėnesius susikaupsiu trečiai memuarų daliai! Cha, evil me. Ant disertacijos gynimo metinių žiūrėk gal jau viską ir būsiu parašius! Stay tuned!

post-phd
Kaip kompensaciją pridedu gražų paveiksliuką, su įrašu turintį bendro nebent tiek, kad čia rodau kaip atseit “there’s life after PhD” ((:

Rodyk draugams

Magical quest - prikalk disertaciją prie medžio

Dr Shiny in da house, yo. Whassup!

(Daktarės memuarai, pirma dalis)

O buvo taip. Seniai seniai, kai jau norėdavo koks švedas viešai paskelbt kažką baisiai svarbaus, nueidavo ir prikaldavo pranešimą prie oficialaus pranešimų medžio. Ir faktas, kad jau XXI amžiaus antras dešimtmetis baigia įpusėt yra visai ne priežastis tokią ilgametę tradiciją vardu spikning nutraukt. O kadangi negalima kalti belenkaip belenkur ir kada panorėjus, tai turėjau atlikti labai magišką ir sudėtingą quest’ą…

  • Sąlygos pradėti - ofise stovinčios keturios dėžės disertacijų ir liko (tik) trys savaitės iki gynimo.
  • Dvi kopijos disertacijos turi speciales skyles kampe atitinkančias vinio skersmenį.
  • Levelis – aukštas
  • Aplankytų vietų skaičius – didelis
  • Atlygis - plaktukas, vinis, dekano autografas sidabriniu arba auksiniu flomasteriu.

Pasak labai paslaptingo rankraščio, kelionė prasideda institute, tenka paaukoti keturias disertacijos kopijas instituto dievams ir laukti jų malonės. Krauju užrašytas ir fėjų dulkėmis antspauduotas pergamentas per dvi valandas materializuojasi pašto kambary.

Antras pergamentas – žiniuonių tvirtovėje, t.y. Universiteto bibliotekoje. Pirmas NPC – jauna vaidilutė, kuri dar nieko nežino, ir kartu su ja klaidžiojame labirintais, kol randam pagrindinės žiniuonės kabinetą. O bet tačiau, kaip kitaip, pagrindinė žiniuonė dienas leidžia tamsiame rusyje, archyve už sunkių nedegančių ir atominiams sprogimams atsparių durų. Gerai, kad bent neužsirakinus buvo. Žinoma, kaip ir priklauso, žiniuonė yra maždaug 1,4m ūgio babulytė, kuriai visai nesvarbu kokia kalba su ja kalbi ar ką konkrečiai jai sakai. Šypsosis ir veblens švediškai kažką ten sau pozityvaus. Aukoju dar dešimt kopijų disertacijos. Babulytė aktyvuoja savo tūkstančio metu senumo stakles ir spaudžia man pergamentą nr du. Pasirašo fenikso plunksna.

Trečias etapas – nešina dar nenudžiūvusiais raštais ir trimis kopijomis disertacijos, žygiuoju į paslaptingą ir legendomis apipintą Origo tvirtovę kur sėdi visi dekanai ir kitos mistinės būtybės. Pasiklystu tik kokį kartą, runas žemėlapyje ne taip perskaičiau. Pagaliau susipažįstu su technical faculty dekanu. Visai nebaisus, gerai kad šarvus paslėpiau po megztiniu. Prasideda apklausa. Pagrindinė užduotis – per 5 minutes papasakoti ką nuveikiau per paskutinius 6 metus, ir kad tikrai nusipelniau už tai gauti daktaro laipsnį, žmogui neturinčiam fizikos išsilavinimo. Labai tricky užduotis, reik stebėti kai jau akys blausiasi ir tada iškart keist intonaciją, taip ir matai kaip progress bar lenktyniauja su mana-energy. Bet surinkau pakankamai taškų, kad būtų įvyktų magiškų flomasterių skrynios spynos desintegracija. O flomasteriai irgi ne tokie jau ir paprasti, kiekvieno tikimybė kad dar turi savyje aukso/sidabro dulkių permaišytų su vienaragio ašaromis yra maždaug 20%. Šiaip ne taip, didelės imties dėka, statistika nugalėta, parašas uždėtas.

Siaurais tiltais virš bedugnių esu dekano palydima iki plaktukų ir vinių saugyklos. Elfas išvykęs atostogaut, tai tenka pačiam dekanui nerti į po devyniais užraktais paslėptą skladuką ir ištraukt man plaktuką. Įtariu, kad kai plaktukus traukia elfai, tai nuo jų prisilietimo plastmasinė rankena trumpam virsta į riešutmedį, bet dekanas tokių galių neturi. Kad būtų išlaikytas visatos masės ir energijos tvermės dėsniai, viena pasirašyta disertacijos kopija ir visi pergamentai paliekami elfams ant stalo.

Vinis kišenėj, auksu ir sidabru sutepta disertacija kairėje, plaktukas dešinėje ir liuoksi Shiny su tapkėm per pusnis į paskutinę, epinę, questo dalį – susiremti su kadaise sumedžiotu ir nelaisvėje laikomu ažuoliniu Entu. Paskui atslenka ir kraujo ištroškę bei pasilinksminimų alkani kolegos. Prasideda epic battle. Akylai stebint kokiam 30 žmonių būriui reikia ne tik kad nenusimušt pirštų, bet dar ir sukalt visą vinį vargšui Entui tarp šonkaulių per protu suvokiamą laiko tarpą. Ir taip kaliau, ir kitaip, o tas vinis niekaip nenorėjo susmigt iki kaklo. Žinoma, būtų padėję nepamiršt, jog esu kairiarankė, ir nemosuot klišai su dešine kurį laiką. Nes po minutės visiems kaip ir atsibosta, ypač Entui. Typical me. Finale gavau +1566 XP taškų, –60 reputation, +21 intelligence ir atrakinau nauja skill “hammering things”. Belieka tikėtis, kad pravers naujoj karjeroj…

Na, o kai jau questas įvykdytas, tai instituto smuklėje kaip ir privaloma visus dalyvius prigirdyt portveinu ir duot ką nors skanaus pavalgyt, tai aš nebūčiau aš, ir prie savo violetiniai-žalio disertacijos viršelio priderinau nuostabios spalvos šokoladinius muffinus su burokėliais bei žalios arbatos milteliais pagardintus obuolinius muffinus, labai adaptuotus iš čia. Nieks aišku nepastebėjo kol nepasakiau, bet tada iškart atgavau savo +60 reputation.

Ir staiga atėjo toks Suvokimas, kad čia jau rimtai epochos pabaiga ir niekaip neišsisuksiu, teks tuoj gintis disertaciją. This just got real. The end.

Tiesa, po prikalimo užtruko kokią savaitę atsigaut ir susikaupt ruošimuisi pačiam disertacijos gynimui ((: Bet apie tai – daktarės memuarų antroje dalyje, jau greitai!

Follow my blog with Bloglovin

Rodyk draugams

Paskutinio bandinio prakeikimas

Good news, everyone - pagaliau žinau, kada ginsiuos doktorantūrą, valio! Whoop-whoop, it’s happening! Oponentė - check, auditoriją užrezervavau (o tai kas kad keturis mėnesius iš anksto), na beliko tik pačia disertaciją parašyt ((: Na bet šiaip tai jei kas Linkopingo apylinkėse malsitės ***2014-02-21***, tai nepasididžiuokit ir užsukit paklausyt ką aš ten vapėsiu ir kaip nuo oponentės ginsiuos. Ta-daah, omg omg.
Aišku, žinant kaip man viskas sekasi, ir kadangi dabar pasigyriau, tai būtinai kas nors nueis velniop, nespėsiu logikškų straipsnių parašyti, oponentę užsnigs, aš laptopą su visa disertacija numesiu nuo laiptų dieną prieš spausdinant, prezentacijos metu įsijungs gaisro aliarmas, ir t.t. Tampu worst-case scenarijų generavimo eksperte ir specialiste. Gal kam reikia? Nebrangiai.

On the not so bright side - paskutiniam straipsniui damušt trūksta trijų bandinių. Tik trijų suvargusių bandinių! Paskutiniai-paskutiniai-paskutiniai bandiniai, po kurių nebereiktų eit į labę ir stresuot po 3 valandas non-stop, juos užauginus pradėtų 24/7 šviesti saulė, per kalėdas ant eglių suptųsi kukučiai, na ir tiesiog giesmės skambėtų kur bepasisukčiau. Ir aišku, kaip žinia, pasak 99% senovės išminčių, actekų legendų ir druidų runų, ir šiaip Merfio dėsnių, kuo arčiau pabaigos, tuo labiau nesiseka, kol galų gale iš vis net aparatai neįsijungia ((: Atrodo, man iki tos stadijos jau nebetoli:

Jau pradedu pamest skaičių, bet berods trečią kartą bandau pabaigt. O gal ir ketvirtą, vienas šen-ten.

Pirmą kartą taikinys įskilo (iš šiaip pirmą kartą gyvenime taikinys įskilo, jeigu ką) ir tiesiog numirė, teko atidarinėt mieląjį Ragnaroką. O Ragnaroko atidarymas tai irgi, žinote, projektas, beveik savaitės trukmės. Nes po atidarymo, po to tenka ilgai pumpuot, krūvą visokių daikčiukų numontuot, pastatyt turbo mega “orkaitę” aplink (nors pyragus ne kiekvieną kartą kepam, bet atrodo va taip), kept tris dienas tris naktis, po to kol atvėsta ir vėl visus daikčiukus atgal užmontuoji tai dar pusantros dienos prabėga.

Na gerai, atidarėm, uždarėm, pakepėm, sutvarkėm. Paleidžiu naują taikinį pasiplazmint apsivalymui, ogi po pirmų 15 minučių iš kažin kur apibyra visokiom mini-šiukšlytėm ir užtrumpina. Telekinezės jėgų pas mus katedroj niekas neturi, tai ką, reiktų vėl atidaryt. Kadangi šis procesas vyko tamsų ir liūdną sekmadienio vakarą, prisipažinsiu - entuziazmas ir visos viltys kažkur dingo, rankos nusviro, ir sakiau aikit sau, I need a break, nedarysiu nieko, einu rašyt disertacijos ir kita prasminga veikla užsiimt, tegu kolegos dirba, kurių taikiniai neapibyrėję ir jiems viskas labai gerai sekasi.

Mėnesiuką pailsėjau, pamiršau tą gūdų nevilties jausmą, vėl atidarėm, pakeitėm išsibaigusius taikinius, šiukšlytes nuvalėm, vėl uždarėm, vėl numontavom, vėl kepėm, vėl sumontavom, vėl visą savaitgalį kalibracinius bandinius kepiau kaip blynus, viskas buvo super. Bet va kai jau vėl bandžiau padaryt tuos labai nelemtus tris paskutinius tai aišku - sklendė užsikirtinėja, plazma ilgiau 5 minučių nesilaiko, na tikrai, beliko tik kad koks dujų vamzdis pratrūktų ar šiaip kas užsidegtų.

Tai va. Išvados tik tokios, kad empiriniu būdu patikrinau prakeikimo efektyvumą. Jis tikrai veikia! (adaptuota iš magnetinio jogurto reklamos (c) Aistros pramušti). Ir jei net iš trečio karto trys bandiniai nesigauna, be to kiekvieną kartą bėdų vis daugiau ir jos prasideda vis greičiau, tai ar verta bandyt dar kartą? ((: Belieka rast labai išradingą būdą kaip be jų apsieit rašant straipsnį, taip kad niekas nepastebėtų…

Galvoju, reik gal dar moksliškiau prakeiksmo tyrimą iliustruoti, here you go.

Bet šiaip tai pagrinde norėjau pasirodyt, kad gyva ir pasigirt, kad jau visai nebedaug liko iki kol galėsit visi mane vadint dr.Shiny :] yah! su tuo save ir sveikinu.

Rodyk draugams

Ah tie smaližiai švedai

Praeitą savaitę traukdama iš orkaitės septintą skardą pyragėlių su rabarbarais pagalvojau, kad gi niekada nerašiau apie švedišką Friday cake ir bendrai apie Fika fenomeną (: Šventas reikalas, ne kitaip! Švedai sugebėjo kavos pertraukėlę pakelt į 10 lygį ir dar su visokiais power-upais apšlakstyti. Tai va. Fika. Kiekvieną dieną, maždaug 9 ir 15 val gyvenimas universitete trumpam sustoja, nei vienos administratorės ar techniko nerasi jų darbo vietose, tas pats galioja visiems gatves tvarkantiems, namus statantiems ir tiesiog bet kokį darbą kolektyve dirbantiems, na ir paprasti mirtingieji tokie kaip doktorantai irgi jei eksperimentai nesvyla tai čiumpa savo puodukus, prisipila kavos ir bėga socializuotis tam skirtoje vietoje. Kada jie spėja dirbt, nežinau, nes neužilgo po fikutės 11val jau žiūrėk ir pietauti laikas, o 16 valandą ramiai šiaušia namo. Realiai, labai pravartu įsiminti tikslias valandas kuriomis kas mėgsta fikint žmonės su kuriais turi reikalų, nes kaip taisyklė, jei jau fikini 14:30, tai visą gyvenimą ((: o jei tuo metu taip jau ištiko, kad esi mieste tai tiesiog garbės dalykas eit į kavines, nuo to ir pavadinimas kilo, nes kažkodėl ankščiau “Fika” reikšdavo kavinę.

Jei fika vyksta 100% taip kaip priklauso sekant 18 amžiaus tradicijas, tai būtinai prie kavos bus dar ir kokių sausainių ar kitų saldžių kepinių. Bet ne per daug. Oriai. Po vieną sausainį per žmogų, nei daugiau nei mažiau ((: Gi turi būt tvarka, pagaliau!

Pagrindinė problema – kad taip įlenda į žodyną ir sąmonę tas dalykas, kad jau nebesakai “einam arbatos išgert”. Vietoj to mes, kalbos komisijos neprižiūrimi švediški lietuviai, išdidžiai tariam “einam pasifikint” ((: Baisu, baisu su tais barbarizmais. Niekaip neiškrapštysi. Jei tik atsiduri situacijoj kur gersi karštus gėrimus ir vartosi saldžius pyragus tai kitaip niekaip ir nebegali pavadint.

Aišku, antra problema – padidėjęs saldumynų vartojimas. Man atrodo prie cukraus priprantama. Nes prieš atvažiuojant į Švediją man skaniausias tortas buvo rukyta dešra, o dabar jau tikrai dažnai save pagaunu pagalvojant “kad taip ką saldaus sumaumojus”, vargeli… They got me. Man atrodo iš dalies norint pažabot tą kasdieninį sausainių ir pyragų triauškimą ir atsirado išvestinė tradicija – Friday cake. Na, gali būt ir Monday cake, ir Wednesday cake, nesvarbu, kiekviena kartu besifikinanti (see what I did just there? užkrėsiu ir jus) grupė nusprendžia kurią dieną bus rimto pyrago, taip kad už savaitę užtektų. Sudaro tvarkarštį kada kas atsakingas. Ir nedrįsk praleist savo eilės, raudonuosi dvi savaites ir visi ilgam atsimins kaip tu savo pagrindinę, pagrindinę! pareigą apleidai, nedorėli. Turėsi nešt atsiprašymo pyragą ((: Tai va, taip ir gyvenam nuo pyrago iki pyrago, ir lauki kol technikui fika pasibaigs kad galėtų kokį vamzdį pataisyt.

Grįžtant prie pradžioj paminėtos septintos skardos pyragėlių – taip, buvo mano eilė vaišinti 40-50 žmonių būrį. Mūsų katedra baisiai didelė, tai mes net du atsakingus už pyragą turim kiekvieną savaitę, kitaip nei tų 7 skardų neužtektų ((: Iš tikro, kas man patinka šitoj tradicijoj tai proga išbandyt jėgas su didesniais kiekiais pyragų ir šiaip kažką naujo iškept. Nes suvartojimui namie, na taip, gali iškept viską ką kur skanaus nužiūrėjai, bet tai tada visai į rutulį su diabetu pavirstum. O dabar va ir į darbą nuneši ir dar patiems lieka, bet ne per daug. Dažniausiai aš iškepu vieną didelę skardą ko nors su obuoliais ar kitais vaisiais ar uogom (kažkada skaičiavau apvalios formos plotą, ir lyginau su stačiakampės formos plotu ir matematiškai išvedžiau kad receptus reik daugint iš 2-4 kartų), bet kažkaip šį kartą pagalvojau kad pyragas neįdomu, reik kažką kito išbandyt. Ir kaip tik mano mėgstamas smittenkitchen.com publikavo tuos pyragėlius. Ir dar su rabarbarais. Ir nuotraukos tokios gražios…

Kalbant apie gražias nuotraukas – nors nušauk, žiauriai nemoku “skaniai” nupaveiksluot maisto. Ypač kai esu iki ausų tešloje ir jau penkta skarda orkaitėje, ir tik tada pajuntu norą įamžinti šitą reikalą. Kaip gerai kad dabar pilnas telefonas visokiu “Vintage camera” kur po spec efektais ir klišom spalvom galima užmaskuoti savo nemokšiškumą ((: Dar pridedi picasa collage mozaiką ir voilá, revoliucija mano maisto fotografijoje, ye! Viršutiniame dešiniajame paveiksliuke trūksta poros trejeto pyragėlių, jie tapo mano vakariene, o taip pat reikėjo gi pakalibruot proceso parametrus, he-he. Ir velnias, tik dabar pastebėjau tą tešlos buožgalvį ((: žavingas

Šiaip viskas gavosi kaip ir neblogai, tik darbo daug. Tešlą ir rabarbarus paruošiau dieną prieš (ačiū dievui, kokia aš protinga), bet vistiek po to tris valandas ten kočiojau, montavau ir šakute kraštus spaudžiau ((: Originalus receptas pasak autorės duoda 24 kvadratinius pyragėlius. Padvigubinau visus kiekius ir dariau apvalius su stikline nes neturiu kvadratinės formelės. Gavosi 82 pyragėliai - jergutėliau – vat jums ir septynios skardos, teko palikt dalį namie ((: sukausi kaip fabrike. Rabarbarų įdaro liko belekiek, tepam ant batono ir šlamščiam, bo labai skanus. Creamcheese įdaras gavosi labai skystas ir visai taip gražiai stangriai nesilaikė kaip priklauso, gal ten reikėjo mikseriu išplakt? Nes man pusė šaukštelio ant tešlos klestėjus tas kremas per sekundės dalį pavirsdavo į didelę apvalią balutę. Pirmos skardos kažkaip porą minučių nedakepiau (gerai kad paragavau!), tai rekomenduočiau kept iki kol jau taip gerai apskrudę atrodo. Bet skonis buvo geras, ypač tešlos ir ypač patiks tiem kas mėgsta rūgštų rabarbarų įdarą. Bendradarbiai valgė, atgal nespjovė, ir po antrą net kaikurie ėmė. Geras ženklas, muset. Man kažkuo priminė vaikystę, ypač antrą dieną kai pagulėjo uždaryti dežutėje ir biški apminkštėjo. Na, tik buvo skanesni prieš suminkštėdami.

O šiaip begamindama tai tik svajojau, kaip būtų faina, jei šis kartas, kai mano eilė atitempt pyrago, būtų paskutinis, ir kad kai naują tvarkaraštį sugeneruos aš jau būsiu dr.shiny (: Ne dėl to, kad nepatinka kept, o dėl to kad jau būtų laikas pabaigt, kiek galima. Na, kaip sako svajot nedraudžiama, darau ką galiu, tai jei metų bėgyje tą pavyks įvykdyti bus labai gerai. Tokia puikia pozityvia gaida ir pabaigsiu!

PS Visiškai ne į temą – ar yra dar kas nors, kas naudoja windows live writer ir per jį publikuoja į blogas.lt sistemą naudojant visokius ten fancy pancy xml atom rpc šmpc thingy? Nes man anksčiau (t.y. prieš metus, du) veikė, o dabar kažkaip nebe. Ir linką lyg teisingą parašau, http://shiny.blogas.lt/xmlrpc.php?rsd nužiūrėjus, ir viską, bet sako 405 Method not allowed. Suggestions?

Rodyk draugams

Potencinės duobės ir kiti džiaugsmai

Aha, gyva dar. Surprise! Šiemet per FiDi (yeeeeee, buvau FiDi vėl, omg kaip gerai buvo, valio!) sutiktas kolega labai nustebino kad vis dar kartais kartais čia apsilanko ir paskaito, tai va jau visą mėnesį iš galvos neišeina mintis kad, kaip čia taip, reik turbūt parašyt kažką, gi turiu net vieną ištikimą skaitytoją tikrai ((:  Bet pagrinde, nebekyla ranka kažką aprašinėt. Ne dėl to, kad tapau, kaip Salomėja, geresne, bet šiaip ta kasdienybė labai kasdienybiška, ypač kai ilgiau pagyveni vienoj vietoj ir darai vis tą patį. O jei kas ir sukelia kokį virptelėjimą, tai greitas brūkštelėjimas feisbuke išsprendžia problemą greitai ((: taip kad ačiū, kolega fizikas, už kinetinę energiją.

Paskutinis įrašas – beveik lygiai prieš metus, kai apsigyniau savo ilgai trokštą, lauktą ir gamintą licenziatą. Geras toks momentas buvo, nuo pečių biški nerimo nuvirto, apturėjau savo 15 minučių šlovės, very nice. Bet va visą savo sužadinimą išrelaksavau tada gana greitai ir vėl nusiritau į eksperimentines potencines duobes bandydama kažką naujo ir įdomaus padaryti – juk reikia dar ir doktorantūrą apsiginti kol visai nepražilau! Deja Ragnarök taip matyt ir nenusprendė manes pamėgti – tai turbomolekulinis siurblys nusibaigia, užsakai naują – vibruoja ir su aparatūra rezonuoja, galų gale teko pakabint ant guminio vibration damper, na dabar tai aišku pff, ledas. Bet laiko daug susigaišo (: Pataisai siurblį – ogi taikinių sklendės pradeda strigt. Pataisai sklendes – magnetrono varžtai sriegius sugadina ir vakuumas blogas patampa. Nuo praeitos savaitės – vakuumas puikus, sklendės veikia, bet užtat bandinio sukimas stringa ir kažkodėl plazmos racetrack nesimetriškas ant aliuminio. Vargeli vargeli. Na ir taip toliau be galo be krašto. O būna, atrodo, viskas veikia bet bandai augint ploną sluoksnį, o užaugini baisiai šūstrus nanorods kokius bendradarbis jau senai bando padaryt ((: jam džiaugsmas, o ką man daryt? O ir su tais nanorods – tada pavyko, o šiandien bandžiau pakartot, ir aišku kad ne taip viskas, kur tau.

Gal karmos taškų neužsidirbom ir kai pyragą kepėm Ragnaroko kaitinimo karkase… Pripasakojo bendradarbis kaip jo doktorantūros laikais tokias nesąmones darydavo tai sugalvojom pakartot. O ką, termopora rodė viduj 160°C, puikios sąlygos. Pusė pastato pakvipo vanile, o pyragas beje žiauriai skanus gavosi, normalioj orkaitėj toks niekad drėgnas ir minkštas man nesigauna ((: eh.

Na kaip nors su tais eksperimentais.. Iš licenziato duobės išsikapsčiau tai ir dabar kažkaip pabaigsiu, gi visai nedaug liko – pora straipsnių ir galiu gintis. O neišlipsiu, tai tuneliuosiu! ((:

Kas čia dar tokio per metus įsimintino įvyko. Buvau dar kartą Japonijoj! Šį kartą lankiausi šiaurinėje Hokaido saloje, bazavausi Sapporo, kur ~1970 vyko žiemos olimpinės žaidynės. Žemė nedrebėjo, tai palyginus su pirma kelione viskas buvo labai ramu. Konferencija IWN2012 buvo super duper stimuliuojanti ir įkvepianti, pirmą kartą jaučiausi kad aš su savo keistais sluoksniais esu beveik į temą ((: Susitikau pagaliau tokią kietą britų mokslininkę kurios iki šiol tik pavardę ant straipsnių matydavau, jeeee. Pasijaučiau kaip kokia paauglė fanė ((: Ji man sako “hi, I’m …”, o aš tokia visa išskydus “Hi, I knoooooow”, įskaitant googly eyes. Gal labai neapsigėdinau, po to biški surimtėjau ir visai gerai padiskutavom. Pati Hokaido sala šiek tiek nuvylė, nes ten japonai atsikraustė gyvent tik ~1850 metus, asimiliavo vietinius čiukčius, su amerikonais pasikonsultavo kaip namus statyt, kad šaltas žiemas ištvert, ir pastatė tokį miestą-miestą – jokių senobinių šventyklų, gyvena ir tiek. Na, maistas žinoma kaip visada puikus, pusryčiam valgyti miso sriubą yra jėga, ir t.t., bet pirmą kartą jaučiausi labiau Japonijoj (: Labiausiai patiko vieną vakarą iki 2 nakties staugti karaoke su konferencijos dalyviais (balsas galutinai sulūžo per vidurį Whitney Houston baladės) ir valgyt sushi nuo konverio, kur tau matant atneša naują žuvį, visi parėkia pasidžiaugia ir ją greit sukapoję jau siunčia lėkštutėse visiem norintiems. Dar labai turbo šokolado muziejus, kuris pats iš saves gal ir nieko labai ypatingo, bet jo kieme kas pusę valandos viskas kas gali pradeda judėti, skleist garsus ir pūst muilo burbulus, sensory overload 1000% ((: jeeeeee. O šiaip milijonas kadrų iš šitos kelionės – čia. Kaip tik nesenai skaičiau straipsnį kažkur apie visų skaitmeninių progresų dėka atsiradusį šiuolaikinio žmogaus poreikį viską dokumentuot fotografuojant į kairę į dešinę ir kaip tame begaliniame triukšme visiškai nesvarbių kadrų pasimeta tikroji dokumentika.. Tikrai taip. Nors, aš savo 0,5kg sveriantį fotoginklą vis rečiau ir rečiau išsitraukiu. Darbe užtenka telefono, jei kažkur reik kokį aparatą nufotgrafuot. Kenčia tik paukščių stebėjimas minant dviračiu į darbą – pamatai kažką tolumoj tai pati išsirenki kas ten buvo, nes su telefu tai nelabai ką pritrauksi ((: Nu bet gi Japonija! Gal daugiau niekada ten neatsidursiu, o pavartyt nuotraukas karts nuo karto labai smagu.

Must do in Sapporo - nueiti suvalgyti bliūdą ramen noodle tokioj mažoj mažoj Ramen alley gatvelėj, kad net į viršų akis pakėlus pamatai tik visokius ventiliacijų vamzdžius tarp pastatų.

Kažkaip tie metai tokie ilgi, bet tuo pačiu ir tokie trumpi atrodo…Lyg ir daug visko spėji nuveikt, bet lyg irnieko neįvyksta, confusing. Dienos viena į kitą susilieja (: Na bet pavadinime pažadėjau ir apie kitus džiaugsmus parašyt.. (pasikrapšto galvą) Ką čia tokio, pozityvaus, pabaigai pridėti? O vestuvės skaitosi? [: He he, ta-daaah. Nors niekada nebuvau iš tų, kuriai apsiženyt yra kažkoks gyvenimo tikslas, pasiekimas ar nuopelnas ir savivertės pakėlimo objektas, vaikystėj niekada nepiešiau savo svajonių suknelių ir kitaip niekada šita tema nekliedėjau, bet, o gi, kai Brangusis bepuoląs ant kelių iš kišenės traukia dežutę su žiedu ir klausia tokius didelius klausimus, manding, labai paglosto širdį (: Pradinis kuklus planas “išgersim prie bažnyčios šampės ir užteks” kažkaip ėmė ir kaip sniego gniūžtė nuo kalno paleista apsirutuliojo biški daugiau negu galvojom, supratau, kam reikalingas pinterest puslapis ir t.t., prisipirkau visokių idiotiškų žurnalų ir labai stengiuosi nepavirsti į bridezilla, na bet manau tą gražų liepos šeštadienį viskas bus labai gerai nors net neabejoju kad pliaups lietus ir bus kokių net +10°C, arba kepins saulė ir bus +40°C, mašinai pakeliui į ceremoniją sprogs padanga, prie altoriaus susivelsiu, o vakare butinai apsipilsiu raudonu vynu, kitaip ir būt negali. Bet jei eisit pro šalį tai užsukit bent jau ant šampės ((: To be continued, maybe, nes čia baisiai girly tema, o kaip žinia Shiny nėra labai girly person. Dar išgasdinsiu ir tą paskutinį likusį skaitytoją ((:

Rodyk draugams

Pagaliau!

Jei kam įdomu (dar čia lankosi bent kažkas? rly?), kodėl taip ilgai nieko nerašiau, tai cha, turiu pasiteisinimą! Buvau bais’ bais’ užsiėmus savo licenziato rašymu ir gynimu. Pagaliau tai įvyko! Valio! Kokiais dviem metais vėliau negu priklauso (ačiū mano nuostabiems industriniams partneriams per krizę pabėgusiems, kai teko doktorantūrą vėl nuo pradžių pradėt du metus iššvaisčius).

Tai va. Pagaliau kažkoks naujas pasiekimas atitinkantis blog’o pavadinime besivaidenančią mintį “you say I must be something before i’m thirty” (c) Gravel. Ta-daaah!

Aišku galima klaust - kas gi tas licenziatas ir ko aš čia taip juo giriuos… Yra taip: Švedijoj įpusėjus doktorantūrą, t.y. jau susirinkus nemažai kreditų iš išklausytų kursų ir parašius 2-3 straipsnius iki tokios būsenos, kad negėda žmonėms rodyt, yra galimybė apsiginti Licentiat (angl. Licentiate) laipsnį. Apsigynus, cituojant mano darbo vadovą, įgijau “A licence to practice science in the kingdom of Sweden”. Ne juokai (:

Jei kam įdomu, mano naujausiai išspausdintas straipsnis, visai šviežutėlis, check this out: http://jap.aip.org/resource/1/japiau/v111/i9/p093527_s1. Kaip tik dvi dienos iki gynimo oficialiai statusas pasikeitė į “Published”, smagiai sutapo [: Trečias straipsnis yra stadijoj “manuscript in final preparation”, reik porą paveiksliukų patobulint ir tada jau bandysim siūlyt žurnalui, gal paims.

Gynimas praėjo be nuotykių - pirma aš pusę valandos pasakojau kas ir kaip, tada oponentas pusę valandos klausinėjo ir diskutavom, pora klausimų iš salės ir viskas, vadovas pranešė kad visus reikalavimus atitikau ir nuo šiol esu licenziatė. Taip ilgai ruošiaus ir pergyvenau o iš tikro visai nebaisu. Jausmas buvo puikus (:

Kaip suprantu, visa licenziato knygutė prieinama viešai per Linkopingo universiteto el.spaudos portalą, galvoju reik pasidalint, na maža ką žmonės kartais iš nevilties ir neturėjimo ką veikti nusprendžia perskaityti ((: Yra paveiksliukų!

Tiek žinių. Pasigyriau - check. Ką toliau veikt - nežinau ((: Kaip ir pasibaigus betkokiam kitam ilgai užtrukusiam procesui staiga apima tuštumos ir pasimetimo jausmas, teks pildyt naujais eksperimentais ir naujais straipsniais. Doktorantūra jau dabar kaip ir ranka pasiekiama - dar 2-3 straipsniai, papildyt įvadą ir viskas ((: ką čia.

Rodyk draugams

Keista japoniška Miso sriuba

Ten kažkada senai senai, prieš beveik metus iš Japonijos parsivežiau ne tik įspūdžius apie baisųjį drebėjimą, bet grįžau ir susižavėjus japonišku maistu (: Sušius aš ir anksčiau labai mėgau, bet dabar buvo proga paragaut visokių tikrai nematytų, negirdėtų dalykų. Vienas iš jų, ir labiausiai patikęs, buvo Miso sriuba. Gaudavau jos pusryčiams, pietums ir vakarienei, kur benueitum, visur mažą dubenėlį prie maisto atnešdavo, visur skirtinga, bet tokia pati (: Ir tikrai gardu, nors pakankamai savotiškas skonis.

Tai kai jau pasiekiau Švediją sugalvojau, kad reiktų tą sriubą pabandyt atkartot. Kad ir ne tris kart per dieną, bet vistiek smagu karts nuo karto tą keistą skonį pajaust… Visų pirma reikėjo susirankiot ingredientus. Ne juokai. Sriubą sudaro dvi dalys – dashi sultinys ir priedai.

Pasiskaičiau, kad dashi sultinys verdamas iš dashi Kombu dumblių ir džiovintos Bonito žuvies, o po to įdedama Miso pastos. Ok!… er… What? ((: Googlinam toliau… Kombu tai tokie dideli plokšti dumbliai, kuriuos japonai ir kiti azijiečiai augina ant virvių jūroj. dashi reiškias, kad dumbliai džiovinti. O šiaip atseit daug savyje turi skonio “umami”. Žuvis irgi kažkokia stebuklinga, ją džiovina, fermentuoja, rūkina ir po to į atplaišas suplėšo. Miso pasta – fermentuotos sojų pupelės, rezultatas - toks rudas sūrus marmalas su specifiniu prieskoniu.

Tai va, pagaliau galėjau nueit į vietines azijietiškų produktų parduotuves žinodama ko ieškau, yeah, ne kasdien taip! (Nes kitaip tai ten jauties lyg kitoj planetoj, pilnos lentynos stiklainiukų kažko, maišelių kažko, tai pasivaikštai didelėm akim, nusiperki wasabi čipsų ir bėgi lauk). Dumblius gavau, Miso pastą irgi, o žuvis pasirodo deficitas… Po to paskaičiau, kad galima ir be tos žuvies apsieit, tai taip ir dariau (:

O po to viskas labai paprasta - dumbliai (A) paverdami vandeny pora minučių. Prieš tai juos dar kažkaip reik nušluostyti bet jokiu būdu neplauti, bo visas skonis nusiplaus. Išėmus apvirusius dumblius sudedama Miso pasta (B), pamaišoma, bet neužvirinama ir… Viskas! ((: Ir dėl tiek aš čia blaškiausi?? Tuos dumblius žinoma galima pasmulkinti ir atgal į sriubą sudėti, bet skonis sakyčiau toks gana guminis/medinis. Vietoj to nusipirkau dar kitokių jūržolių/dumblių (C), kurie šiaip turėtų būti Wakame, bet tokių mūsų kaime nėra…

Tai va. Visas sriubos gražumas, kad pagaminus sultinį po to jau į jį galima mest beleką - džiovintas jūržoles, tofu, ridikėlius, svogūnų laiškus, nūdlus, etc. To, ką dėdavausi į sriubą Japonijoj turbūt niekada neatgaminsiu, nes ten buvo kokie 5 bliūdeliai su KAŽKUO džiovintu ir/ar marinuotu, fig pariši ((:

O šiaip naminė sriuba pagal skonį gavos beveik-beveik tokia kaip ir turėtų būti. Įtariu, kad ta papigiaiska miso pasta  buvo nepakankamai kruopščiai sutrinta, nes vis pasitaikydavo kažkokių gabaliukų, tai šiaip turbūt galima būtų perkošt. Labai dažnai neverdu nes panašu, kad patinka tik man vienai ((: Bet apart to tai mmmm, miiiisooo. Tikiuos pavyks grįžt į Japoniją kadanors ir vėl tris kartus per dieną maitintis šitu keistu patiekalu.

Rodyk draugams

Nauji dėstymo džiaugsmai

(bar bar bar… kas ten? – Shiny atsiminė kad gal reiktų ką parašyt, nes cituojant vieną redakcijai gerai žinomą asmenį “buterbrodai jau užkniso”)

Tai va, jei dar kas neprarado vilties po tokios ilgos pauzės ir šito blog’o iš savo sąrašų neišnaikino, tai šekit jums prizas! Mokslinis įrašas! Su nuotraukom! Ta-dah!

Jau 4 metus iš eilės kiekvieną rudenį kankinu studentus t.y. dėstau nuostabiuose laboratoriniuose: 1) Šiluminiai siurbliai ir šiluminis Sterlingo variklis beigi 2) Curie ir Ising magnetinių momentų modeliavimas. Įgryso biškeli jau labai, aš neįsivaizduoju kaip reiktų 20 metų tą patį pasakot. O be to nelabai užtenka valandų kad surinkt 10%. Tai nuo šio semestro pradžios gavau naują atrakciją – laboratorinius fizikinės metalurgijos (Physical Metallurgy) kurse prie optinio mikroskopo. Laboro esmė – studentams duot pažiūrėt į krūvą skirtingų metalo gabaliukų ir tegul aiškinasi, kas ten kuriam nutiko ir kodėl. Visokios fazių diagramos, eutektiniai taškai  martensitai, perlitai ir panašiai. Aš lietuviškai tų terminų net nelabai ir moku. Ir kaip bonusas dar pačioj pabaigoj pažiūrim į ličio fluorido (LiF) kristalus. Smaguma.

O smagiausia tai savaitgalį, kai nieks nemato, padaryt fotosesiją ((:

Va taip viskas atrodo. Mikroskopas, dvi paslaptingos juodos dėžutės. Pagal įdėją kažkaip visa tai turi 4-5 studentų komanda sugebėt panaudot  ir nesusimušt dėl eilės prie okuliaro.

Žiūrim toliau. O kas gi čia per monetų kolekcija? Vat ir, hoho, neatspėjot ((:

Vat ir prasideda visas smagumas. Pvz bandiniai nr 2 ir 3 yra tas pats vario ir alavo (dar žinomas kaip bronza) lydinys, tačiau nr 2 atšalo tiesiai iš skysto metalo iki kambario temperatūros, o nr 3 buvo pakaitintas kokio-jtaiten temperatūroj pora valandų ir tada staigiai atšaldytas (angliškai quenched) vandeniu. Dėl to žiūrint per mikroskopą jie atrodys visiškai skirtingai, woosh! Su kitais bandiniais irgi panašiai – arba plienai su skirtingais kiekiais anglies, arba kažkokios vienodos sudėtys bet skirtingi pakaitinimo būdai. Ir žinokit wau – gražu (: o kai dar supranti kas ten įvyko ir kodėl, na tai iš vis gera nuotaika apima. Kad geriau įsivaizduotumėt kaip ten kas atrodo, nueikite čia (ten pat ir visokių kitokių gražumų yra).

Na o antra laboratorinio dalis – apžiūrėti ličio fluorido (LiF) kristalo gabaliukus, kuriuos pati tamsią šeštadienio naktį atskelinėjau nuo vieno didelio gražaus kristalo. Šiaip, pagal idėją, ir sekant pavyzdžiais rastais internete tai visą tą atkelinėjimo procesą (angliškai cleaving, daugiau apie tai ir su paveiksliukais - čia) reiktų atlikinėt pasitelkus ploną ir aštrų ašmenį beigi plaktuką, o bet tačiau, išbandžius laboratorijoj rastas britvas paaiškėjo, kad jos baisiai minkštos ir naudos jokios. Plaktuko iki rūsio eit patingėjau, panaudojau po ranka pasitaikiusį metalo gabalą… O vietoj ašmens – atsuktuvą ((: tik niekam nesakykit. Dėl to ir skaldžiau savaitgalį kad nieks nežiūrėtų kaip aš nesgrabnai darau viską, hehe. Na bet atsuktuvas puikiai atliko ašmens vaidmenį, skilo kristalas nei nepyptelėdamas pagal savo kristalografines plokštumas kaip ir priklauso.

Vienas LiF trūkumų – jo nuodingumas. Liesti nerekomenduojama, dulkes įkvėpt visai negerai, o prarijus tai galima ir pasimirt. Brr. Sėdžiu per laborus ir žiūriu, kad studentai nesuvalgytų ((: O laboro užduotys gana paprastos – apžiūrėjus per mikroskopą identifikuoti taip vadinamas cleavage steps – kai skylant kristalui jo pasidalinimas keliauja nuo vienos kristalinės plokštumos į kitą, paralelę.

Labai meniškas menas žaidžiant su kristalu. Fone – kristalo sandaros modelis, juodi burbuliukai atitinka ličio, o balti – fluoro atomus.

Bet tai dar ne viskas! Vieną gabaliuką kristalo merkiau i vandenilio peroksidą (ne tą, kur vaistinėje, o daug didesnės koncentracijos, kur ant odos pilt visai nepatartina). Kadangi kristalas netobulas, o lengviausiai chemikalai veikia netobuliausias vietas, tai pusę valandos paėsdinus pasimato susijungimai tarp atskirų viens nuo kito lengvai pasisukusių kristalo dalių, angliškai vadinamų grains. Kiekvienas paviršiuje esantis defektas pasimato kaip mažiukas mažiukas kvadratukas. Turbo. O dar, be kita ko, tą vargšą kristalą prieš mirkindama chemijoj dar ir adata be gailesčio pabaksnojau (nors pagal idėją reikėjo daryt microindentations, bet tam skirto aparato rast nepavyko). Badytose vietose išryškėjo taip vadinamos “rosettes” (žr čia) – kur skirtingo tipo defektai sklinda skirtingomis kristalografinėmis kryptymis. Ta-dah (:

Rankų darbo rezultatas – labai gražūs atsitiktinio dydžio stačiakampiai gretasieniai! ((:

Ką tik padariau išvadą kad mano lietuviškas kristalografijos žodynas žiauriai skurdus ir nežinau jokių teisingų lietuviškų terminų… Vargas. O apar to – tai smagu dėstyt kažką naujo, kur pati mokausi kartu su studentais, nagrinėjam fazių diagramas ir bandom suprast ar plienas patapo pearlite ar austenite ar iš vis ten tik ferrite su anglies sankaupom aplink. Kolkas dėsčiau dar tik du kartus, tai vis dar neatrandu optimalaus ritmo ar struktūros kaip viską studentams pateikt kokybiškai, na bet kaip nors su laiku įveiksiu ir šį naują džiaugsmą (:

Tiek šiam kartui! Gal po kokio pusmečio vėl parašysiu. Kaip pasireiškė vienas protingas žmogus - feisbukai ir kiti social media dalykai žudo blog’inimą, nes ten pasigiri vienu sakiniu ir ramu… Bet vistiek kartais niežti plačiau pasipasakot, tai neprarandu vilties ir tikiuos nenumarinsiu shiny.lt visiškai (:

Rodyk draugams

Kai vaidenasi šypsenos…

…tai nėra ko pergyvent, you are not alone! Ar bent jau I am not alone ((:

O jums būna taip kad matot veidus ten kur jų nėra? Ta prasme ant medžio kamieno, akmens, namo sienos, savo lėkštėje? Ne? Tai nebeskaitykit gal, o tai išsigasit… Taip? Valio! Man tai nuolat (:

Čia paskutinis pamatytas… Kaip visada – netyčia su komponuota, “sveika” vakarienė susidedanti iš buterbrodo su kumpiu, ir dviejų mažiukų su slyvų ir su juodųjų serbentų uogienėm, mmmm (: Naikinam praeitų metų atsargas tam atvejui jei vėl rasim kokių viešai prieinamų gamtos gėrybių… Bet čia ne apie tai! O apie tai, kad baisiai apsidžiaugiau kai pamačiau, jog ne man vienai vaidenasi visur veidai (ir tai teikia teigiamas emocijas) – gi pasirodo net visa knyga yra tokiems freakams išleista (: Awesome awesome. Pasigrožėkit patys: http://www.digital-photography-school.com/focus-found-faces-book-review

Daugiau jokių minčių šia tema neturiu, nebent pamąstymus apie tai kaip pas žmones skirtingai veikia “pattern recognition” ir naivų planą savo tokias nuotraukas irgi surinkt į vieną vietą pasidžiaugimui. Knygos pažadu neleisti (:

Na, o jei net šitame jokio veido nematote, tai tada jau tikrai ne pas mane problemos ((:

Rodyk draugams