You say I must be something before I’m thirty

Atsibodo pirktinė! Ir šiaip, Lietuvos skonio pasiilgom (: Taigi, pribrendo momentas patiems pabandyt namie išsikept ruginės duonos. Ta-daam!

Pagooglinau, radau įžymiojo Giedriaus detalius aprašymus kaip gi namie tikro raugo užsiraugt ir ką po to su juo veikt. Vajetau, kokis ten mokslas, mielės kovoja su bakterijom, tai burbuliuoja tai bliūkšta, kartais smirda, kartais ne, reik nuolat maitint… Oho (: bet kai pagalvoji, gi tikrai – gyvas daiktas tai čia tau ne iš miltelių kažiką susimakaluot.

Pirmi kepaliukai: vienas su kmynais, kitas su šaltalankio uogom – parduotuvėje ragavau kažkokios ten super-puper ekologiškos duonos su džiovintais šaltalankiais, patiko skonis, gaila kad radau tik šaldytų uogų pirkt bet vistiek galvoju pabandysiu, o gal? (: Du stiklainiukai raugo ateinančioms kartoms – kaip tik radom ir švediškam žurnale straipsniuką, skiriasi šiek tiek vandens ir miltų santykis, kaip dažnai maitint, ir pan. Bet šiaip abu raugai atrodo ir kvepia vienodai įtartinai ((:

Tiesą sakant tai čia ne pirmas-pirmas bandymas namie duoną kept. Prieš porą metų bandėm, bet tada kažkokias matyt neteisingas instrukcijas susiradom, kurios liepė kepalą miltuose apvoliot, ko pasekoje iškepta duona buvo maždaug akmens minkštumo su neįkandama pluta, o viduj jau tokia tanki tanki, kad turbūt tiktų vakuminės sistemos sandarinimui ((: Tai po to karto bais’ nusivylėm, išsigandom ir ilgai nieko daryt nebandėm. O be to, raugą raugt gyvenant studentų bendrabutyje kažkaip buvo keista, nenorėjom kad smirdėtų kam nors ir pan.

Na tai va. Pagal instrukcijas buvo parašyta kad sudėjus tešlą į formą reik laukt kol iškils dvigubai, ir tada kept. Laukėm, laukėm… Vietoj poros valandų vos ne parą laiko, bet kažkaip taip jau daug nepakilo. Gal dėl to, kad naudojom vien rupius ruginius miltus?

Kairėje – dublis numeris vienas, dešinėje – dublis numeris du.

Nepaisant to, iškepę ir klusniai palaikę drėgnam rankšluosty ir kantriai ataušinę kai paragavom tai širdelės apsalo. Ska-nu-mė-lis!

Kai jau  beveik visą suvalgėm (užtrukom apie savaitę), jau drąsiau užmaišėm antrą tešlą, šį kartą 50/50 rupūs su smulkiais ruginiais miltais. Neiškilo visiškai bet skoniu ir tekstūra nugalėjo pirmąją – tokia drėgna, minkšta, a-tata.. Sekantį kartą tiesiog daugiau tešlos padarysim, žiūrėsim kas bus.

Hm.. Ir ką gi aš tuo visu norėjau pasakyt? Pati nežinau. Gal tiesiog, kad namie kepti duoną yra jėga ir visi turėtų išbandyt. Mes užsikabliavom (: Kur gauti salyklo ir kodėl jo reikia? Užmaišėm dar vieną naują raugą su skysčiu nuo graikiško Feta sūrio. O dar matėm kad galima obuolį į raugą tarkuot, kas bus tada? Jau kaip tik link namų keliauja nauja knyga apie duonas su raugu (švediška, parašė kažkoks orientacininkas-bėgikas-slidininkas laisvalaikiu kepantis duoną ir rašantis apie tai blog’ą. pamanykit tik, pasirodo čia jie irgi žino raugą!), tai reiks visokių išbandyt. Aš tai noriu plikytos. Ir tos kaip kur parduotuvėje ragavau (sudėtyje apart kitų keistų dalykų yra ir žirnių miltų, hm). Ir ciabatos. Ir, ir! (:

Gėris.

Rodyk draugams

….Buvo prieš kokias dvi tris savaites (: Bet aš nepasiduosiu, vistiek aprašysiu! Kad ir laboratorijoje sedėdama, kas tris minutes rankenėlę pasukdama… Pastaruoju metu absoliučiai nėra niekam laiko, plėšomės, auginam bandinius nes nuo pirmadienio su mano mieląja Jessie dirbs kitas kolega, net nežinau kada sekantį kartą pavyks kažką nuveikt. Pagrindinė užduotis - prisigamint bandinių tiek, kad viską ką tik įmanoma galėtumėm pamatuot, išanalizuot ir tinkamai pasiruošt ICMCTF konferencijai San Diego. Mano pranešimas bus balandžio 29-ą, 14:30, galit ateit paklausyt ((:

OK, tiek to lyrinio nukrypimo. Bet kas gi tas trysmilijonžingsniadienis? Na, jei pamenat, arba jei ir nepamenat, tai mums darbe praitais metais išdalino žinsniamačius ir buvo varžybos, kas toliau nužygiuos. Pajamiau 5-ą vietą, ne juokai. Problema tame, kad prie žingsniamačio nešiojimo ir nuolatinio stebėjimo kiek gi judu kasdien labai pripratau, tai varžyboms pasibaigus nesugebėjau prisiverst nusisegt ir toliau renku žingsnius bei vedu vienai man įdomią statistiką ((: Žingsniomanė

Tai va. Pasiekiau gražų skaičiuką - tris milijonus žingsnių, tai galvoju reik viešai pasimandravot (: Jokių gilių minčių, tik gražus skaičius.

Kasdieniniai džiaugsmai ir patingėjimai… Rekordas 51224 žingsniai per vieną dieną - aišku per eilinį žygį, iš Åtvidaberg į Falerum (: Tikiuosi ir dabar kai tik sniegai nutirps sėkmingai tęsim bastymusis po visas įmanomas apylinkes. Dažniausiai mažiausiai žingsnių surenku sekmadieniais, kai bebūtų keista (:

Na va ir visas kelias, “žingsnis po žingsnio” (hah). Labiausiai didžiuojuos tuo kad pavyko išlaikyti žingsnių vidurkį per dieną didesnį nei 10000 - rekomenduojama dienos norma. Išmečiau dienas per kurias buvau be žingsniamačio, liko 290 dienos, o vidurkis 3008101/290=10373 žingsniai/dieną [:

Tai tiek šį kartą žinių iš Betikslės Statistikos Departamento. Su pavasariu visus! Artėja naujas žygių sezonas, valio!

Kitas įrašas… BUS! Kadanors tai tikrai! Kai tik išsimiegosiu! (:

Rodyk draugams

Taip, nepatikėsit, slidžių! Woo-hoo! (: Gerb Shiny pirmą kartą savo sąmoningo gyvenimo metu (neskaitant vaikystės paslidinėjimų miške prie namų) įsigijo slides ir su draugais iššliuožė į Žygį.

Ir kaip mums anksčiau nekilo mintis to išbandyt? hm… gal turbūt dėl to, kad sniego nebuvo iki kelių ((: Na bet jau šią žiemą tai būtų nuodėmė tik pasyviai džiaugtis! Ir šiaip, kodėl anksčiau niekam iš mūsų Linkopingo lietuvių šutvės nebuvo kilus geniali mintis kad slidžių neturėjimas – ne bėda? Kažkaip tik šiais metais atėjo suvokimas, jog galima gi tiesiog nueit į labdarynus ir secondhand’us ir pasičiupt kokias slidukes papigiai. Vaje. Žinot tą jausmą, kai staiga suvoki kažką absoliučiai akivaizdaus bet apie ką anksčiau niekad nebuvot pagalvoję? Va va (:

Neaišku kokio senumo lazdos, bet su gražiais odiniais dirželiais. Fancy!

Taigi, iki trečiadienio dar buvom be slidžių, o šeštadienį jau pilnai apsirūpinę iššliuožėm vietinių apylinkių patyrinėt per laukus, per miškus, į Tinnerö parką, kuriame tiesiog miškeliai, takeliai ir dirbtinis Rosenkällsjon ežeras (arba kaip aš sakau Rožinių kalsonų ežeras) su daug paukščių stebėjimo būdelių. Mano visa sportinė įranga kainavo 0, Brangiajam tik lazdas pirkom naujas (bo reikiamo ilgio neradom padevėtų), kolegė fizikė-žygeivė sugebėjo per du skirtingus secondhandus net suderint kad slidžių (90 SEK) ir lazdų (20 SEK) spalva sutaptų ((: Kiti du žygio dalyviai irgi panašiai sėkmingai ir nebrangiai apsirūpino. Tiesa, truputį atsiėjo slidžių priežiūros priemonės, kadangi mūsų gerokai nudrengtos buvo tai pirkom ir valiklį, ir gruntą kad jas atgaivint, o po to dar reikėjo tept sukibimo vašką ir slydimo marmalą. Pasirodo ten ištisas mokslas ir menas, kai pradėjom klausinėt pardavėjo tai aš tik stovėjau ir linksėjau didelėm akim klapsėdama, varge kiek ten specifikos, o jei turi pinigų tai kad ir pilną lagaminą gali prisikraut visokių ten findikliuškių su kuriom patogiau slides tept ir dar reik žinot kurią dalį kuom, nes per visą slidę tai eina tik gruntas, o visa kita tai ten pagal zonas, ir dar cha, priklausomai nuo to koks sniegas ir koks šaltis. Dėkojame buitinės chemijos pramonei, kuri nepamiršo visiškų čainikų ir padarė taip pat ir variantą “All types of snow” ((: Na, bet tiek to. Susirinktų resursų dabar turėtų kuriam laikui užtekt.

Ski master! Me!

Tai va. Pagrindinis mano asmeninis pasiekimas – likau GYVA. Nukritau gal tik kokius 3 kartus, ir visus tiesiog atsisėdimo į pusnį būdu (turint omeny, kad neslidinėjau kokius hm, beveik 15 metų?) ir net nuo vieno kalniuko nusileidau kontroliuojamai be stabdymo ar į šoną nukreivaliojimo ((: Stebintiems sakė buvo labai linksma, bo aš šaukiau “AAAAAAAAAAAAAAAAAAA” ir labai labai lėtai (netikiu, skriejau kaip vėjas) šliuožiau nuo kokių 4 metrų aukščio pakalnės. Na, ir ką, juokitės, svarbiausia kad man tai jau kaip slalomas buvo, daugiau ir nereikia ((: Labai savim didžiuojuos. Totaliai jėga.

Vienas didelis nustebimas dar buvo kad ateinančią dieną nieko neskaudėjo (o galvojau, kad negalėsiu iš lovos išsiridenti). Kolegė žygeivė nepatingėjo pamatuot kiek gi mes atstumo įveikėm, tai gavosi 12,5 km per maždaug 6 valandas (čia įskaičiuojant valanda pikniko su arbata prie laužo) – produktyvumas nelabai didelis, mes kai pesčiom keliaujam tai vidutinis greitis būna 3 km/h (irgi įskaičiuojant visus sustojimus), tai nežinau, jei vertint praktiškumą, tai įtartinai lėtas judėjimo būdas (: Iš kitos pusės – kai žygiuodavom, tai juk ne per pusnis iki kelių, tai gal tokiom pačiom sąlygom slidės ir turi pranašumą, kad batų neprisisemi beveik.

Labai grubiai ir turbūt ne visai tiksliai nubraižiau kaip judėjom. Sunku tiksliai atvaizduot nes a) žiemą šiaip viskas kitaip atrodo ir sunku susigaudyt kur esi b) čiuožėm kur radom kažkieno jau pračiuožta, tai nebūtinai atitiko tikrus takelius. Tiesiog eina per vidury apsnigto lauko kažkieno vėžės ir tiek. Vietomis teko ir keliu šliuožt – nelabai patiko nes susiplojęs ir slidus sniegas, kažkaip lėtai ant jo man sekėsi kabarotis. Bet vistiek, woosh! Paveiksliuką subjaurojimui pasiskolinau iš http://www.linkopingsekopark.nu/ – oficialus šio ažuolyno/ploto gamtos/parko/ puslapis (: O pačioj žygio pabaigoj Shiny dirbo traktorium nes pirma mynė vėžes ant žmonių išvaikščioto vienos pėdos pločio takiukpalaikio. Pavariau ((:

Šiaip tikėjausi kad bus daugiau laiko paamžint gamtą su savo nauju foto ginklu Canon Powershot SX20 IS, bet po to paaiškėjo kad kai jau šliuoži, tia šliuoži ir labai tingisi dažnai fotiką išsiiminėt, o tuo labiau su pirštinėm, o tuo labiau su slidžių lazdom rankose. O ir šiaip ką ten, šalta balta apsiniaukę tai ką ten labai vargt. Bet vistiek spėjau pasidžiaugt savo super turbo uber nais 20x optiniu zoomu, pasižavėkit ir jūs:

WOOOOOOOOOSH SUPER MEGA AWESOME! Teleskopas o ne fotikas, čia ((:

(Tikiuos kolegos šliuožėjai nesupyks labai už jų viešą demonstravimą)

Tai va. Apibendrinant, tai PUIKUS žygis! (: Manau dabar kai tik orai leis tai ir kartosim kol dar bus sniego. Nes nuostabu, nesudėtinga, geras sportas, ir šiaip baisiai fain. Visiems rekomenduoju. Susiraskit kokias belekokias slidukes ir marš į gamtą!

Rodyk draugams

Kaip ir pratęsimas kalėdinių memuarų nes pamiršau pasigirt labai puikiu pirkiniu, heh (: Ar pamenat tą senobinį sovietinį baisų geležinį koldūnų gaminimo rakandą? Jie dar egzistuoja! ((:

Paklojam-sudėliojam-paklojam-pakočiojam-iškratom. Vienas seansas = 37 vnt koldūnų

Jau senai svaigau kad reik iš mamos atimt ir parsitempt į Švediją ir daryt didmeninę koldūnų gamybą namie (gi skanu), bet paaiškėjo kad a) kažkur metams bėgant namie turėta kopija prapuolė; b) mama irgi labai suinteresuota ją vėl naudot. Na, ką padarysi. BET! Išgirdom gandą kad šitą rakandą Kalvarijų turguje įmanoma rast… Yay!

Ta proga vieną šaltą ir visai nesimpatišką savo kalėdinių atostogų dieną nusprendėm paaukot šiam žygiui. Ir ne veltui. Pirma vos neišdūrė kažkoks pakrašty įsikūręs dėdė su sendaikčiais, norėjo tokią baisią aplipusią už 20lt prakišt. Gerai kad mums dviejų reikėjo, tai nesusigundėm ir toliau paėję gavom visiškai naujas į popierių suvyniotas ir net su dėžutėmis po 15 lt berods (: Made in Ukraine, ne šiaip. Turbo.

Šiaip tai stebuklinga vieta tas turgus. Senai besilankiau, tai jetau, pasirodo nereik į jokias egzotiškas šalis važiuot kad keistų daiktų pas prekeivius pamatyt (: totali atrakcija, visiems rekomenduoju! Pas mus čia Švedijoj tokio tipo turgaus fenomeno man atrodo iš vis nėra… Na, būna daržovių turgūs ir sendaikčių, bet niekada nebūna viskas iš karto plius dar belekiek viso kito. Nesupranta jie, ką praranda (: Kai grįšim į Lietuvą gyvent tai eisiu ir eisiu, smagu.

Tai va. Koldūninę išbandėm, galiu patvirtint kad veikia. Kolkas vis dar esam optimizavimo procese – bandėm dvi tešlas (viena su kiaušu, kitą be), bet aš taip ir neapsisprendžiau kuri man skaniau. Tiesa, priminimas sau ateičiai – kitą kartą kai šaldysim, tai geriau iškart į maišiukus nesumest, nes po to išsitrauki tokį vieną didelį luitą mega-koldūną… Reiks pabert į kameros stalčių ir sufasuot kai jau bus sušalę. Gyveni žmogus ir mokaisi [:

Tuoj jie papuls į puodą, niam niam.

Beje, kadrai daryti NAUJU FOTO GINKLU, bet apie jį gal kitą savaitę, jei bus laiko (: vis dar nėra kada dorai pasidžiaugt ir tiksliai išsinagrinėt ant kiek naglesnis už seną modelį. To be continued!

Gero sniegingai giedro savaitgalio visiems!

Rodyk draugams

Visi čia po švenčių puolė demonstruot visokias ataskaitas apie praėjusius metus, tai kažkaip nors ir paveluotai bet vistiek susinepatoginau, galvoju gal ir man reik pasireikšt ((: Bet tai AAAAAAAA kaip nėr laiko prisėst ir parašyt! Jau antrą savaitę šitą įrašą priebėgom po sakinį pildau, košmaras ((:

Nežinau kaip jūs visi, bet aš tai dar niekaip neįsijaučiu, kad jau KITI metai, užrašuose vis tenka braukyt 2009 ir taisyt į 2010 (: aš matyt mintyse vis dar jaučiuos kaip studentė (na, lyg ir tiesa, iš tikro), metus skaičiuoju dažniau akademinius nei kalendorinius, nes žiemą darbai nesustoja.. Vienintelis keistas dalykas tai kad sausį vis dar biologinis laikrodis pasijaučia labai pasimetęs, kad nėra sesijos. Kaip gi čia taip! (:

Tai va. O Lietuvoj visai smagiai pasibuvom šį kartą, ramiai pagulinėjom, silkės prisikramsnojom (na kodėl, kodėl nėra švedijoj silkės be cukraus?), daug nesibastėm, nes truputį apsislogavom, bet nieko baisaus. Buvo šį kartą poilsinės atostogos (:

Didžiausias nuotykis tai turbūt buvo pati kelionė į namus. Skraidom su Ryanair per Rygą, tai po to tenka dar 4 valandas autobuse atlinguot, kol pasiekiam Vilnių. Na, sulipom, važiuojam, visur sniegai, šalta. Po Panevėžio kažkaip labai triukšmaut autobusas pradėjo ir vienas ratas tuksėt. Net vairuotojui smalsu pasidarė, tai sustojom, apžiūrėjo, pasirodo vienoje galinėje padangoje dingo oras.. Na, bet ten kadangi dvi šalia sudėtos, tai vairuotojo išvada buvo “Lėtai važiuosim ir nuvažiuosim”. Deja… Po kažkiek ten kilometrų, prie Ukmergės į priekį nuvažiavo tik NULŪŽĘS AUTOBUSO RATAS, o pats autobusas truputį pačiuožęs šiaip ne taip sustojo autostrados pakrašty. Ou mai goš. Na tai gerai, kad mes tikrai nelabai greit važiavom, nes nors tuo momentu buvo juokinga, bet kai pagalvoji, tai galėjo mums labai liūdnai pasibaigt ((: Brr!

Stingstančiais pirštais prie -17°C visiškoj tamsoj (tai reiškia, kad ne visada mačiau į ką taikausi) daryti kadrai:

O po to viskas vyko taip – vairuotojas išbėgo rinkt nuriedėjusių padangų ir nuplėštų skardų. Du jauni vyrukai paliko savo mandarinus, čiupo tašes ir nužingsniavo tranzuot (sulūžom ties degaline tarp dviejų įvažiavimų į Ukmergę, lyg tyčia). Mergina sedėjusi autobuso priekį negalėjo atsigaut nuo vaizdo, kaip autobusą pralenkia ratas. Rusas, po 20 metų pertraukos pirmą kartą važiuojantis autobusu, nuėjo pirkt degtinės. Iš Norvegijos gryžtantis 40+ lietuvis šiaip į degalinę nuėjo šiltai pasedėt. Mes su Brangiuoju likom prie autobuso ir galvojom, ką gi čia daugiau daryt ((: Vairuotojas susisiekė su dispečerine, bet ten visi bejėgiai, vienintelę išeitį pasiūlė “Gaudykit kitą autobusą”. Eurolines (irgi iš Rygos), nei nestabtelėjęs pralekė. Ką čia gelbėt konkurentus ((: Galų gale pagavom Joniškis-Vilnius… Ten visi biški apstulbę į mus žiūrėjo, ypač kai aš džiugiu tonu pasakiau “Labas vakaras, mūsų autobusui nukrito ratas!” ((: Tai tiek. Ruselis bereikalo pasitikėdamas kaip mergina jam pilstė degtinę buvo visiškai nugirdytas, neišlipo Fabijoniškėse ir po to jau pakeliui link stoties pradėjo su savim kalbėt. Paliktus mandarinus draugiškai visi pasidalinom. Įdomios tos tokios va “katastrofos”, kai visiškai skirtingi žmonės susibendrauja. Tip top kaip iš kokio socialinės psichologijos vadovėlio. Vilnių pasiekėm beveik 2 valandom vėliau negu turėjom pasiekt, bet svarbiausia, ir kuo aš vis dar labai džiaugiuos – kad ant snieguoto ledinio kelio autostradoj nepaslydo ir neapsivertė mūsų nuostabusis autobusas, arba kad nulėkusios skardos neįsirežė į kokią kitą mašiną ir kad viskas taip laimingai baigėsi. Uf.

Tai po tokio atvykimo jau kaip ir buvo sunku kažką more exciting nuveikt ((: Na, antras highlightas galėtų būt Brangiojo giminių lankymas nes jo sesė kaip tik ant Kalėdų naują leliuką pagimdė, tai u-tiu-tiu, koks gražus mažutis ryšulėlis, kuris tik kažką sapnuodamas rankytėmis truputį pamosuoja ir juokingas veido išraiškas gamina. Ak (: Jėga. Gavom dovanų nuo Brangiojo 4 metukų krikšto dukros mūsų abiejų portretą, po to ilgai diskutavom, kuris ten kas, nes vienas žmogus lyg ir su barzdike, bet šiaip akiniai kaip mano, o kitas lyg su bakenbardais, bet gal ir su ilgais plaukais ((: Bet sumoj, visai gera porelė.

Tuo pačiu iškliukinom baisų kiekį naminio vyno ir atradom du baisiai skanius “pyragus” – vienas kur sausainius užpili kondensuotu pienu ir pakepi, o kitas – kur chalva su grietine sumaišai ir sluoksniais su sausainiais sudelioji ir palieki susitingt. Tinginių tinginiškiausi desertai.

Sausio 26: Dar daug visko neparašiau, ką norėjau, kai pradėjau šį irašą kurpti (maždaug sausio 8)… PASIDUODU. Nėr laiko žmoniškai užbaigt ((: Net dabar priebėgom savo ofise atsidūriau nes nusiploviau nuo ekskursiju po laboratorijas kaip “Winter school” dalyvė, kilniai atiduodama savo vietą labai smalsiam profesoriui iš Lietuvos (kažkodėl į eksursijos grupių sąrašus surašė tik studentus. Turbūt negalvoja, kad vyresniems gali būt smalsu. Jie turbūt nematė beveik neegzistuojančių fancy laboratorijų LT).

Bet aš dar gyva! Mintys kaupiasi! Vos tik tai, tai iš karto! Iki! (:

Rodyk draugams

Ir iki susitikimo 2010 (:

Panašu kad ir toliau būsiu baisiai užsiėmus MOKSLU tai deja kentės įrašų dažnis…  Na bet kaip nors, nepraraskime vilties!

Imbierinė skraidanti lėkštė. Mūsų (dabar jau buvę) koridoriaus kaimynai turbūt visai išprotėjo, kad sutiko su tokiu genialiu mano pasiūlymu ((: Net praeitų metų piratų laivą ir lobių salą perspjovėm, tikrai taip! O šiaip ne taip jau ir sudėtinga… Sunkiausios dalys yra apvalaini gaubtai, kurie  buvo kepami apdengus tešla keramikinius bliūdukus…  “Know how!”. Architekto pareigas labai puikiai jau antri metai iš eilės atliko mano Brangusis. Man tai bepigu – sugalvojau nesąmonę, o kaip ją padaryt tai jau jūs galvokit ((:

Viršutinį gaubtą po to šiaip taip išlaisvinom (beveik be nuostolių), o apatinį palikom su visu indu viduj – nes labai jau nesinorėjo sulaužyt, o be to taip gal tvirčiau (: po to jau vieni juokai – 6 trikampiukai, pora pertvarų viduj ir ta-dam! ((: Jeigu ką, tai ten po dešine dar kažkoks mini vulkanas iš sulūžusio gaubto (pirmas bandymas)

Yours truly sukurta “lava” iš išsilydžiusio cukraus. Baisiai savim didžiuojuosi

Į pabaigą tiek nupušom kad net imbierinę Švediją okupuotą ateivių nepabūgom atvaizduot. Tešlą chirurginiu tikslumu pjaustė būsimas anestiozologas, o aš biški sužibėjau kai iš karamelės “E.T.” griaučius ant nugaros nupiešiau kad kokia galūnė nenukristų.

Jau kitais metais tai nežinau kokį imbierinį statinį reiktų statyt, kad perspjaut šį šedevrą ((: Aš savo vaizduotės viršūnę jau kaip ir pasiekiau. Daugiau nuotraukų – čia.

Na bet kad dar chaotiškesnis paskutinis 209 metų įrašas būtų:

Vakar fotografavau moksliniais tikslais savo bandinių laikiklius, bet tik šiandien supratau kad jie man kažkaip kalėdiškai atrodo, nors imk ir ant eglutės kabink ((: Juk jei su mokslu metus pabaigiu, tai kiti metai moksliški ir bus, ane? Va kaip gerai.

Taigi, dar kartą – visiems gerų švenčių, o kurie turi pageidavimų susitikt gyvai – tėvynę lankysiu gruodžio 21 – sausio 7 intervale (: Lietuviškas telefono numeris tam intervale veiks! Iki!

Rodyk draugams

Turim naujoj savo gyvenamojoj vietoj skalbyklą rusy. Užsibook’ini laiką elektroniniam ekraniuky ir tom valandom tik tau spyna atsirakina. Spacey high tech, tikrai ((: Skalbykla bendra trim laiptinėm, bet kažkaip kolkas nelabai vargom rasdami laisvą laiką. Čia beje ne taip jau įprasta Švedijoj. Būna žmonės mėnesį į priekį žino kada skalbsis.. Nepavydžiu ((: Na, bet svarbiausia kad nereik skalbimo mašinos pirkt. Viskas čiki. Ypač kai atradom kažkieno išdrožtą pagaliuką, kurį galima įremt į džiovinimo aparato “Start” mygtuką, kad jis kas 17 minučių neatšoktų (taip, sedėjau ir matavau). Bet čia visai ne apie tai! Pirmą kartą kai ėjom apžiūrėt ir išbandyt skalbyklos, radom prie įėjimo nuostabų raštelį. Nuo šiol kai man liūdna, tai aš jį prisimenu, sušnabždu “People from many buidings” ir nuotaika iškart pagerėja ((:

Attention: This place are doing specially for cleanning our clothes of humanonly…. So!! and we must all keep this place clean who made it for us the company of building “Stangstaden” to serve all who lives in this place first and lives in this city generaly hte second thing. So!! We like to tell all people who lives in this place to be attention —> not to cut their hair here because most of us has allergy and it is not a good thing for our health and our clothes and ugly habit and I think all kind of public proud clean… at last thanks for helping for all of you

People from many buildings

Atsitiktiniai pabraukimai, gilios filosofinės mintys… O taip! ((:

Rodyk draugams

Ir LABAS nuostabiems 65 kvadratiniams metrams trečiam aukšte su balkonu, sandeliuku, atskirtu valgomuoju ir juokingom senovinėm spintelėm!

Ale nugi tiek visko vyksta, kad net pamiršau visam pasauliui apsiskelbt kad su Brangiuoju pagaliau išsikraustėm iš 20m² barako kambariuko su bendra virtuve į BUTĄ. How cool is that ((:

Pirmos rimtos kraustynės mano gyvenime (neskaitant vaikystės, kai tik stebėtoja buvau). Kas galėjo pagalvot kad mūsų kambariuke tiek daiktų galima sukišt ((: Pakavom pakavom, pakavom pakavom, paskutinę naktį iki 4 ryto prasiblaškėm, po to iki 7-ių numigom ir toliau pakavom. Bėgom prie artimiausios parduotuvės dėžių nuo bananų net susirinkt, nes a) jos patogios b) nuosavos dėžės pasibaigė. Uf. Atrakcija totali (:

Tai va. Jau dvi savaites įsikūrinėjam. Pirmosiom dienom dėžių išpakavimas buvo žaibo greičiu, bet kuo toliau, tuo sparta mažėja.. Nes įdomioji dalis tai yra baldų surinkimas. O kai savo visam turteliui reik pradėt vietos naujos ieškot tai uf.. visai pasirodo neįkvepiantis užsiėmimas ((:

Nuotraukų nėra, nes aš kaip žiopla višta pirmuosius kadrus sugebėjau įamžint ant ISO 800, t.y. per triukšmus beveik nieko nesimato.. Bet, kalėdinius sveikinimus ir įkurtuvių dovanas prašom siųst į

Knektgatan 19
58734 Linkoping
Sweden

Beje, įdomi sistema – nėra butų numerių, tik laiptinės pradžioj kabo sarašiukas kas kokiam aukšte gyvena ir ant buto durų užrašyti vardai. Tai jokio konfidencialumo ir reik žinot žmogaus vardą kuriam laiškus rašai ((:

Rodyk draugams

-5°C, dvi dienos vien minusinės temperatūros, šerkšnas, gruodas, giedra, pilnatis, na tiesiog kaip pagal užsakymą (: Gaila tik kad tiek darbo, kad net nėr kada bent vieną nuotrauką padaryt atsiminimui, pasigrožiu tik prabėgom tarp kabineto ir laboratorijos ((:

Aišku, kaip ir visada, geri dalykai ilgai netrunka… Rytoj žada atšilimą ir apasiniaukimą, damn!

Rodyk draugams

Kaip žinia, jau ne pirmi metai bandau perkast švedų kalbą. Na, nelimpa ji man, ir viskas. Atsibosta, kad viena balsė ne ten – ir jau visišką nesąmonę pasakei. Niekšai, žodžių recyclintojai… Krūva žodžių beveik viens nuo kito nesiskiriančių. Na, tiek to. Gal išmoksiu kada (:

Bet va kartais būna, kad maišai tik kažkokius du žodžius, ir niekaip nerandi kaip savo smegenims įkirst, kad butent tas žodis reiškia tą, o anas – aną. Man taip su švediškais “kairė” ir “dešinė”. O juk kaip ir svarbūs terminai kasdieniniam gyvenime ((: Höger ir vänster…Jokios negalėjau rast logikos ir asociacijų. Čia ne taip kaip pvz anglų “left” ir “right”, viskas aišku - “teisinga ranka” dešinė (kad ir kaip mane, kaip kairiarankę tai erzintų), o ta kita atlikusi – kairė. Rusiškai irgi “pravaja” “levaja”, net mintis nekyla kad gali supainiot ((: jei lieva tai lieva, ir viskas.

O švedai va ir nežinau  - ar čia netyčia taip ar jie nuo senovės bandė būt politiškai korektiškais ir neteikt jokiai rankai pirmenybės, bet ale niekaip nesuriši, kad viena geresnė už kitą.

Todėl viešai dėkoju kolegei kuri sugalvojo man nerealią taisyklę, pagal kurią man nuo šiol niekad nebekils problemos atsimint kada kairė kada dešinė ((:

Höger yra dešinė, nes dešinė ranka geresnė, todėl prasideda raide esančia abecėlėje aukščiau. Vänster yra kairė, nes ji pasak kolegės yra lieva, dėl to ir prasideda iš “v”, kuri velkasi abecėlės pabaigoje… Nors ir labai liūdna dėl tokios kairės pusės nuvertinimo, bet jau savaitė praėjo, o aš vis dar atsimenu.

Yeah, nuo šiol viskas aišku! ((:

Rodyk draugams