You say I must be something before I’m thirty

Ėjimas į žygius tampa priklausomybe ((: Nors jau lapkričio vidurys, bet su kolege nesusitvardėm ir dar kartą išrūkom savaigtalį i 21+5 km žygį (oficiali trasa + lyriniai nukrypimai į visokius objektus). O ko neit, jei +9°C laipsniai, ir norvegai net buvo pažadėję saulutės išlindimą iš debesų…

Žygis buvo puikus, karts nuo karto švietė saulė, visą dieną rūkas kybojo palei žemę, smagiai pražygiavom “ilgiausia pasaulyje alėja” palei Göta kanalo krantą iš Borensgerg iki Berg (: Ir gyvių visokių prisižiūrėjom, vieni iš jų – pulkas geltonųjų startų. Galvojau gal žvirbliukai, bet po to pamačiau geltonas plunksnas tai  bais’ susidomėjau ir bandžiau nupaveiksluot (: och, ne taip lengva! Jos tik purpt ir nuskrenda ir pasislepia krūmuose. Na bet šis tas šiaip ne taip pavyko (: Woosh woosh! Paukštelis nėra labai retas, bet vistiek gana įdomus savo ryškia spalva.

Geltonoji starta - Emberiza citrinella - Yellowhammer

Va kai jau turėsiu savo 20x optinio zoomo ginklą, tai gal geriau pavyks tokius mažus padarėlius gaudyt…

Daugiau nuotraukų iš žygio - čia.

Rodyk draugams

Kadangi moliūgų pyragą valgiau tik vieną kartą gyvenime, tai šis pyragas yra skaniausias pasaulyje (: Receptą gavau iš kaimyno amerikono, kuris paprašė, kad mama atsiųstų močiutės instrukcijas. Afigienai. Taip kad čia 100% tikras daiktas, ne juokai.

Vargšas, dar ir visas proporcijas perskaičiavo iš kvailų uncijų ir puodelių į žmoniškus gramus ir decilitrus ((: ale ot geras kaimynas pasitaikė, ne kitaip.

Shiny interpretacija:

Įdaras:

• 200 g Philadelphia sūrio/kremo
• 0,5 l moliūgų tyrės (naudojau blenderį)
• 2 dl cukraus
• 0,5 šaukštelio druskos (na, iš tikro tai netyčia daugiau įsibėrė, bet gi mizeris)
• 1 kiaušinis + du tryniai, išplakti su šakute iki vientisos masės
• 2,5 dl grietinėlės (tiek buvo indukyje, tai visą ir supyliau)
• 50 g sviesto, ištirpinti
• 1,5 šaukštelio vanilinio cukraus
• 0,5 šaukštelio cinamono

Tešla: atkreipti dėmesį, kad originaliam recepte tešlos yra dviguba porcija (: Taip yra todėl, kad kaimyno močiutė dažniausiai kepdavo du pyragus iš karto – vieną su moliūgais, kitą su pekano riešutais, tai tešlos daug ir darydavo dėl to. Va tokia tat istorija.

• 3 dl miltų
• 0,5 šauktštelio kepimo miltelių
• truputį druskos
• 1,5 šaukštelio cukraus
• ~140 g sviesto (Reikėjo dėt margariną + sviestą, bet kadangi margarino šiaip neperku, o jis pas mus parduotuvėje tik 1 kg pakuotėmis, tai dėjau tik sviestą)
• 0,5 dl šalto šalto vandens

Procedūra:

Sumaišom moliūgus su Philadelphia, sudedam cukrų ir druską, kiaušus, grietinėlę, atvėsųsį tirpintą sviestą. Intensyviai maišom kol viskas tarpusavyje gražiai pasiskirsto. Suberiami prieskoniai ir dar kartą gerai išmaišoma. Gaunasi didelis bliūdas gana skystos masės, taip ir turi būt.

Įjungiam orkaitę ir įkaitinam iki 175°C. Pirštais sutrinam sviestą (arba sviestą ir margariną) su miltais, įpilam vandens ir suformuojam tešlą. Per ilgai jos minkyt nepatartina. Tada paimam pyrago formą (naudojau ~27cm skersmens stiklinį apvalų indą su kraštais). Kuo aukštesnis kraštas tuo geriau. Joje išklojam tešlą, suformuojam kuo aukštesnius kraštus, dugną keliose vietose pabaksnojam šakute. Dedam į orkaitę ir kepam ~10 minučių, kol pradės truputį keist spalvą. Amerikojo močiutės recepte siūloma apdengt foliją, nežinau, gal jos orkaitė buvo kitokia, bet aš 5 min su folija pakepiau, nieko nevyko, tai nudengiau, ir viskas buvo gerai.

Tada kai jau tešla aprudavo, ją ištraukiam iš orkaitės ir atsargiai supilam visą moliūgų įdaro masę. Man vos tilpo, beveik per kraštus liejosi, kitą kartą gal visdėlto apsiribosiu tik 2 dl grietinėlės ir stengsiuos aukštesnius kraštus suformuoti (:

Siūloma kept 50 minučių, bet mes kepėm kokios pusantros valandos, nes vis labai skystas tas pyragas atrodė pajudinus. Gal dėl to kad daugiau įdaro, o ir šiaip kaip sakiau, orkaitės gal Amerikoj kitokios, kas jas žino (: Į pabaigą pridengėm folija, kad viršus nesuskurstų.

Kai jau nusprendėm, kad iškepė, ištraukėm iš orkaitės, leidom truputį pravėst ir puolėm ragaut. Niam niam! Amerikojas sakė kad skonis tikrai toks koks ir turi būt, beveik susigraudino, kad pyragas “kaip namie” (: eh. Bet tai reiškia Great success!

Kitą dieną pastebėjom, kad nors pyragas buvo nuostabiai skanus pirmą dieną, bet per naktį pabuvęs šaldytuve tapo aplamai dangiško kreminio skonio, tirpo burnoj, jautėsi moliūgų skonis, cinamonas iš vis jėga, na nu tiesiog pasakų pasaka (: Todėl labai rekomenduoju kept dieną prieš tai, kai planuojat smaguriaut.

Skanaus!

Rodyk draugams

– O ką gi Shiny veikia, kad visai neberašo? – jūs paklausite. O aš atsakysiu:

- O gi Shiny mažai miega, daug laksto, labai įtemptai dirba, pvz. sėdi ir paišo schemas su Inkscape…

Na, argi ne gražu? ((: Kokias dvi dienas prasilinksminau, nes ir Inkscape teko perprast o ir šiaip detalių daug ir vis kažką patobulint užsimanydavau, ar prismindavau, kad pvz. aušinimo vamzdukų nenupiešiau. Tai va. Jeigu ką, tai dabar visi žinosit, va taip mano Jessie (beje, nuo techninio gripo beveik pasveiko, tik kartais pasiožiuoja įtartinai) atrodo, galvoju gi bus nuo šiol visiems daug aiškiau kai pasakosiu kas ir kaip ir su kuo! Ar ne? ((: Tiesa, reiktų atnaujint ir dar vieną magnetroną pripiešt nes penktadienį įmontavom, tai dabar dideliam mano džiaugsmui galima visko daug augint, nes turim aliuminio, skandžio ir titano taikinius, woo-hoo! Jau net auginau titano nitrida užvakar, bais’ gražus, šauniai blizga, toks auksinis, šnai šnai (© Sesė).

Aišku, piešiau tai ne šiaip savo malonumui, o kaip atsiskaitymą už kursą “Vacuum technologies”, reikėjo aprašyt sistemą, kokius aparatus turim pajungtus, sukurt instrukcijas, kaip naudotis (na, tą jau turėjau iš anksčiau, panelė instrukcijų maniakė) ir uždokumentuot galimus pavojus (angliškai tai vadinasi Risk assessment, o lietuviškai tai neįsivaizduoju… Rizikos įvertinimas?)

Smagu buvo, bent jau paišymo dalis. Visai nieko tas Inkscape, kai įpranti. Ir nemokamas. Šiandien vėl sulindau, bo reikės skylių išgręžt ant bandinio laikiklio, tai reik mūsų meistrams tiksliai pavaizduot, kur tos skylės bus. Ta-dam!

Kairėje – planas chuliganas, kaip sutalpinti tris bandinius (geltoni), juos prispaudžiant skardelėm (maži rombukai), prisuktomis varžteliais (maži apskritimukai). Dešinėje bandžiau matuot atstumus visokius, gi ne belekur tinka. Įdomu, labai juokiasi iš mano gabumų dabar meistrai žiūrėdami į super advanced brėžinį, ar ne… Iš trečio skaičiaus po kablelio milimetruose tai turbūt tikrai juokiasi ((: Ale, bet ką man žinot. Tegu patys apvalina, geriau išmanydami!

Tai tiek. Įrašas skiriamas redapples, kuris nors ir pats nebeblog’ina beveik (ha, apskundžiau), bet kartais sugalvoja man primint ir papriekaištaut kad ir aš užtilau. Taip sakant, mano išorinė sąžinė, ačiū (:

Sekantis įrašas turbūt bus apie skaniausią pasaulyje moliūgų pyragą pagal kaimyno amerikono močiutės receptą, stay tuned.

Rodyk draugams

Kaip bebūtų liūdna bet po ilgų ir turiningų trijų tarnavimo metų mano nuostabusis fotoginklas Canon Powershot S3 po truputį pradeda šlubuoti. Automatiniu režimu fotografuojant nuolat neteisingai nustato išlaikyma ir finale lieku su krūva nuotraukų kurios yra išsiliejusios ir per šviesios (: Ghr. Garantijos tai jau senai pasibaigusios.. Aišku, galiu naudot rankinį režimą ir išlaikymą reguliuot savarankiškai kaip profai, taip ir darau, bet kartais gi labai tingisi ir reikia kažką greit pagaut, pvz kokį bukutį medyje tupintį ir panašiai (:

Todėl pradėjau naujus žiūrinėt. Radau super mega turbo naujus Canon Powershotus su 20x (28- 560) optiniu priartinimu, yeah! Dabartinis tik 12x (36-432mm ar kas ten per vienetai): SX20 ir SX1. Belieka išsirinkt.. Kadangi pagrindinės jų savybės daug maž vienodos apart megapikselių (bet ar man tikrai reikia 12,1mln?), HD filmavimo galimybes (iš vis neaktualu) ir sensoriaus tipą – CMOS vs CCD. Aš kaip mokslo žmogus žinantis kam Nobelius davė tai aišku už CCD, bet iš tikro tai turbūt nepastebėčiau skirtumo. Tai va. Kaip išsirinkt? Nes net turiu amerikoną kaimyną kuris sutinka JAV būdamas 1000 SEK pigiau nupirkt ir atvežt, tai iš vis nuostabu.

Na ir aišku sugalvojo Shiny nueit į parduotuvę ir pačiupyt abudu. Gi vistiek, svarbiausia kad gražiai atrodytų, rankoj gerai laikytųsi ir būtų patogiai mygtukai išdėstyti, ne? ((: Bet tai kur tau – nei viena parduotuvė mano kaime neturi nei to nei ano. Per interneta pas visus tik pirk, prašom, jokių problemų. O nueini gyvai “pasimatuot” ir ni-fi-ga. Vakar net nusitrenkėm į naujos sandelio tipo parduotuvės atidarymą, stovėjom eilėj važiuot iki TEN džipu iš miesto (bo TEN = visiškas užkampis), po to stovėjom eilėj prie įėjimo (na, nebuvo labai jau blogai, vaišino kava ir hotdog’ais, tai tuo pačiu ir pavakarieniavom), po to blaškėmės po milžinišką sandelį kur turi pats žinot kurioj eilėj kelintos lentynos tau reik. Radom fotikus! Dėžutėse aišku. Ir aišku nuėjus paprašyt kad duotų pačiupyt gavom špygą. Matot jiems paprasčiau jei tu nusipirksi, nuvažiuosi namo, išsipakuosi, o jei nepatinka – parveši atgal ((: Dundukiška logika, ne kitaip. Ir aišku matėm minią tokių nelaimėlių, kurie jau pirmą parduotuvės atidarymo dieną stovėjo ilgoj ilgoj eilėj gražint prekes. Ryte nusipirkai – vakare atidavei, oi kaip faina.. Kažkaip pasibjaurėjau tokia tvarka ir iš principo nėjau pirkt abiejų fotikų iš karto, prie pat išėjimo išpakuot, pažiūrėt ir eit gražint. Nes ir taip jau labai daug eilių buvau tą dieną atstovėjus (:

Ech.. štai ir likau per kokius du milimetrus kartono nuo savo išsvajoto naujo pirkinio. O amerikonui jau reik pasakyt, ką pirkt, bo jo draugai atvažiuoja greit aplankyt ir atvežtų. Ką daryt? Gal kas čiupyjo abudu modelius kurnors ir turi savo nuomonę? (:

Rodyk draugams

Visur dabar visokie virusai siaučia, neaplenkė ir mano brangiosios vakuminės sistemos Jessie. Jau kokią savaitę ją kamuoja karštinė – termopora rodo, kad sistemos viduj +60°C (vietoj normalios kambario temperatūros)… Gaila kažkaip apsižioplinau ir nežinau tiksliai kada apsirgo. Bet jau čia net aspirinas nepadės… Kolkas diagnozė – termoporos laidukai arba dar prie kažko liečiasi nes keramikinė izoliacija pasislinko, arba apsinešė kuom nors ir kai sistema buvo atidaryta tas kažkas oksidavosi ir visai sugadino signalą. Ech. Nelaimė po nelaimės. Va tik prieš porą savaičių turbomolekulinį siurblį nauju pakeitėm, nes guoliai susidevėjo ir pradėjo žviegimo garsai sklist, brr. O šiandien su pirometru (tokia infraraudonų spindulių kamera) kaip tik norėjom tiksliau sukalibruot temperatūrą, bet tai kur tau, ne ne ne, ardysim dabar viską, iškelinėsim visą bandinio laikiklio/kaitintuvo/sukiotuvo/temperatūros matuotuvo kombinaciją ir bandysim rast kas gi ten ne taip.

Pacientė Jessie, galvoju reik gal šviežią nuotrauką įdėt o tai tik  nuorodą vis įmetu į labai seną įrašą, kiek galima. “Meniškai” išblurrinau viską kas nepriklauso, nes kitaip iš vis neįmanoma susigaudyt kur kieno vamzdukai ir laidukai.

Prie tos pačios temos, visai gi pamiršau parodyt kaip  mus čia visus gasdina su kiaulių gripu. Ant kiekvieno tuoleto (tualeto?) priklijavo po informacinį lapą. Tiesa, iš pradžių lapai buvo and išorės, bet po to matyt kažkas suprato kad 1. tai per daug erzina, 2. informacija įdėmiau bus perskaitoma patalpos viduje (:

Apie antrą punktą kažkaip anksčiau nesusimastydavau. Taip, prisidengiu kai kosiu, bet kad tai reik daryt sau į pažąstį tai buvo netikėta. Ale bet juk teisingai!

Paskutinis punktas tai kažkaip sunkiai įveikiamas daugumai kas universitete dirba. Mes gi išprotėję mokslininkai-darboholikai, kaip gi taip dėl ligos likt namie, neeee (: Aini apsisniaukrojęs, nosį pūti, vos kvėpuoji, bet vistiek laboratorijoj sėdi ((:

Bet va vienas bendradarbis deja ir prisižaidė – pasigavo kažkokį virusą, pradėjo kilt temperatūra, o jis prisigėrė visokio panadolio tailenolio ir marš toliau darbuotis. O kad organizmui reik biški karštinės, kad virusą užmušt tai nepagalvojo. Tai va jau ketvirtą savaitę darbe nesirodo, nes per anksti išgerti vaistai viską išmakalavo, po vieno viruso pasigavo kitą, po to dar kitą, o dabar berods jau ir gripas… \: Taip kad vaikai, geriau pasirkit porą dienų namie, negerkit vaistų nuo temperatūros aklai iš karto (: Tokia tai tat pamokanti pasakėlė.

O dar sakė mus čia visus nuo kiaulių skiepys nemokamai. Bandau nuspręst ar čia valstybinė konspiracija kaip visiems įsiųt po mikroschemą ar tikrai tik skiepus duos. Reiks po to kokiu nors blakių ieškikliu apsimojuot ((:

Ne į temą - čia tik man Blogas.lt taip baisiai stabdo pastaruoju metu? Kažkoks siaubas, kol pakrauna viską..

Rodyk draugams

O gal žąsiukas? (:

Pagavom sekmadienį bežygiuodami iš Brokind į Rimforsa, lengvus 23 km idealiu oru (: Daugiau kadrų čia. Jau nusprendėm oficialiai apsivadint žygeivių klubu “Kukučiai”. Nuolatinių dalyvių skaičius: 3 (trys vienetai) ((: Tik turbūt jau paskutinis žygis šį sezoną. Ne dėl to, kad mes bijom prie +5 žygiuot, tik šiaip jau pradeda anksti temti, o tamsoj per šaknis ir akmenis miško takeliais labai jau neproduktyvu vaikščioti ((:

Ale bet kaip pastaruoju metu nėr ką rašyt shiny’ško.. Rootą jau senai turbūt užkniso mano gamtiniai su promaišiu kulinariniai papaistaliojimai, ką daryt? Universitete tik dirbu dirbu dirbu, bėgioju bėgioju, varžtukus sukioju, kabelius junginėju, sistema byra į gabalus – vos vieną galą pataisai, jau žiūrėk kitam kažkas nebeveikia. Šiandien bandinį šiaip ne taip po pusės valandos kankynių įstatėm – sukimasis streikuoja, o kad įdėt bandinį būtent ir reik sukiot. Och. O dar temperatūros kalibracijos nepavyko padaryt šiandien, nes su pirometru nematau bandinio per langelį… Kažkaip trečiadieniai manes nemėgsta (:

Taip ir gyvenam…

Rodyk draugams

O taip laukiau.. Juk turėjo po tokios keistos evoliucijos kažkas įdomaus atsitikt.. Matyt bičių pritrūko (:

ak, kaip dramatiška!

Vienas ūsas įtampos neatlaikė jau prieš geras dvi savaitės, bet aš dar buvau nepraradus vilties, kad na 1 iš 3 tai čia dar ne tendencija.. ((: Bet kai šiandien atėjus į darbą radau, kad dar vienas ūsas nusprendė nebesikultyvuot, tai jau matyt viskas aišku.

Kitais metais vasarai išvažiuodama pastatysiu kokį avilį ofise ir lauksiu obuolių vėl (:

Rodyk draugams

Kaip gi shiny ir be statistikos, beigi grafikų (:

Žingsniavimo progresas buvo pakankamai stabilus, su nedideliais šoktelėjimais kai į žygį pažygiuodavom (:

Kasdieniniai pasiekimai…

Kartais patingėdavau, bet kartais prižingsniuodavau kaip reikiant (: Tuščiausios dienos buvo arba šiaip sekmadieniai kai nesugalvodavom ką veikt, arba pvz puseserės vestuvės kai prie suknelės visai nederėjo žingsniamačio mygtukų spalva, tai teko nusiimt ((:

Galvoju, visai būtų smagu man pačiai prisiminit produktyviausias dienas, tuo pačiu ir šiaip pasimaivyt kokia aš didė žygeivė ((:

2009 gegužės 16: 38816 žingsniai dviese. Dvi mergos sugalvojom eit per miškus palei Katrineholm.

2009 gegužės 21: 46093 žingsniai vėl vien dvi mergos nuo Bjärka Säby iki namų

Po to buvo šiek tiek pertrauka, neskaitant bastymųsi Islandijoj (kurios iki galo taip ir nepabaigiau aprašinėt ir nuotraukom girtis)

Vasaros atostogoms pasibaigus vėl kibom į švediškų takų nagrinėjimą (:

2009 rugpjūčio 15: 48178 žingsniai keturiese nuo Kisa iki Pinnarp, per Misterfall ir atgal į Kisa. Šitas žygelis gana žiaurus buvo vien dėl to kad paskutines tris valandas nykiai pylė lietus (dar savo turbo hifrofobiškos striukės neturėjau) ir skverbėmės per viržius, gailius ir šiaip pelkių pakraščius. Didžiausia atrakcija buvo keltas/valtis, kai atsisėdi ir pertempi save su virve į kitą sąsiaurio krantą, o taip pat pamatem a la didįjį kanjoną, švedišką versiją. Ledynai šliaužė ir išgraužė tokį siaurą tarpeklį, woosh (: O dar apsčiai bruknių prisirijom. Didžiausia nelaimė – kažkodėl and 640×480 dydžio nuotraukų nustatytas fotikas, to pasekoje matyt teks eit dar kartą ((:

2009 rugsėjo 13: 43029 žingsniai tryse. Keliavom iš Hästholmen (arklių kalva) į Ödeshög (vienišą aukštumą) palei vieną didžiausių Švedijos ežerų Vättern. Man tai šitas žygis pats gražiausias  buvo, nes beveik visą laiką ėjom atviromis uolomis palei pat ežerą, tai jau vaizdų, vaizdų prisižiūrėjom, ak! Hästholmen dar užmatėm blusų turgų iš  bagažinių tai kaip kvailiukai nusipirkom 4 gražius puodukus ir tempėm ant kupros visą kelią. Taip pat sutikom būrį narų, kurie kaip tik ruošėsi lipt į vandenį ((: Taip pat Brangusis pabaidė jo manymų žaliąją meletą, bet aš tai nemačiau, deja. Užtat aš radau čiobrelių! Taip pat apsišvietėm, kodėl kaikur uolos būna gludnios su įrėžimais, o kitur ne – pasirodo vėl ledynai pridirbo – šliaužė ir šlifavo, o kartais akmenį pagaudavo ir tas akmuo rėžį palikdavo. Atrakcija totali (: Dar matėm seną tiltą ir medinį vamzdį, beigi susipažinom su banda labai smalsių avių. Nepatiko tik kad į pabaigą žygio Brangusis susitrenkė kulną ir toliau teko šlubuot (nes bėgo nuo kalno ir tik paskutinę akimirką pamatė per kelią ištemptą elektros laidą kad avys nebėgtų iš ganyklos, tai teko vykdyt akrobatinį šuolį, iš kurio buvo nesėkmingai nusileista (: O po to dar ėmė ir dingo trasos žymėjimas, tai teko truputį lanką daryt per aplinkui nes papuolėm į nepraeinamą šabakštyną. Bet finale vistiek netgi spėjom į ankstesnį autobusą ir labai laimingi išvažiavom namo. Nuotraukos čia.

2009 rugsėjo 18: 18151 žingsniai ir 40+ km dviračiu tryse. Sakėm važiuosim grybaut, bet pakeliui planas išsipletė su bėgiojimais į paukščių stebėjimo bokštus, maknojimą per moliną maklynę, kurioje gerb. shiny sugebėjo išlipt iš bato, ir teko batą gelbėt iš molio kol visai nepaskendo, sutikom profesionalus ornitologus su “va tokiu” žiūronu, oooo… Net leido pažiūrėt, tai kažkokį ten sakalą ant pievos užmatėm, jėga. Dar ant pievos matėm nuo mūsų “bėgantį” žaltį, bandą stirnų pabaidėm, apžiūrėjom griuvėsius, o gale dar ir prisigrybavom nemažai (: Tiesa, turiu įtarimą, kad didžioji dalis žingsnių tai šiaip prisikratė per žvirkelius dviratį minant, na bet tai juk vistiek sportavom, tai negi minusuot dabar ((: Vaizdų nemažai, beje visi keisti grybai iš ten pat.

Dangus tai stebuklingas buvo, kai jau atgal mynėm. Šalta irgi tiesiog stebuklingai buvo, galvojau kojų pirštai nebeatsigaus ((:

Ai tiesa, nors konkursas ir pasibaigė, mes vis nerimstam.

Praitas sekmadienis (spalio 4) 49848 žingsniai penkiese… Söderköping – Eriksberg irgi su daug gerų vaizdų. Didžiausia laimė buvo kad spėjom į autobusą (sekantis būtų buvęs už dvieju valandų), nusipirkom medaus (o ten tai iš vis istorija – nusipirkom kažkokiam kaime ir keliaujam toliau. Po kurio laiko sutinkam tuos žmones su mašina ant keliuko mūsų laukiančius – pasirodo susirūpino, kad per mažą stiklainiuką padavė, tai išvažiavo patikrint… Jau šie švedai…), ant baisiai gražių uolų pasibuvom, lygiai kai lyt pradėjo radom pašiūrę, kurioje sausai papietavom, kilometrą ėjom visiškai tiesiu keliu, nes ten anksčiau buvo geležinkelio bėgiai, iš labai arti pabaidėm stirniną raguotą, na ir tt. Labiausiai nervavo kad daug kur nebuvo žymėjimo, ir daug laiko susigaišo klaidžiojimams per bruzgynus.

Rytoj einam iš Åtvidaberg į Falerum, bus trumpesnis žygis, gal tik 20km su trupučių, kas norit – prisijunkit ((:

Jėtau koks baisybiškai ilgas įrašas gavosi su per daug skirtingos info. Varge, varge. Ačiū už kantrybę jei skaitėt, nieko  baisaus jei ir neįdomu buvo, nes čia net labiau sau, nei kitiems (: Tiesiog vėl ir vėl džiaugiuos, kad “pas mus” Östergötland apskrity kažkas netingi karts nuo karto pereit per miškus su kibiru dažų ir pažymėt puikias trasas per visišką gamtą. Tiesa, jau nebedaug liko išvaikščiot tokių etapų kur paprasta savaitgaliu nuvažiuot ir grįžt (be mašinos).. Ką tada reiks daryt? Beliks tik Švedijos šiaurė, yeah baby [:

Rodyk draugams

Taip taip, pagaliau pasibaigė departamento žingsniavimo konkursas. Pajamiau 5-ą vietą ir dabar vaikštau baisiai pasipūtus ((: Taip pat paaiškėjo, kad ne aš viena skaitau departamento naujienlaiškį, kuriame buvo paskelbtas “top 11” – daug kas sveikino, stebėjosi, na žodž, pasijaučiau kaip tikra žvaigždė. Matyt labai jau išsiskiria vardas mano iš tų visų *son, lengva pastebėt kad kažkas ne taip.

Tai kas būtų buvę jei būčiau pirmą vietą pajamus? ech, svajuko dramblionės.. Nežinau kaip ten ta laimėtoja sugebėjo nueit 2,5 mln žingsnių, paskaičiavau kad vidurkis gaunas ~16000 žingsnių per dieną, gi čia baisiai daug. Mano vidurkis buvo apytiksliai 10500 žingsnių, ir tai teko neblogai paplušėt ir į daug žygių eit kad toks puikus būtų (:

Nežinau kiek iš viso buvo dalyvių kurie žingsniamačio nenumetė po pirmos savaitės, bet iš vienuolikos paskelbtų (įtariu, kad tiesiog paskelbė visus perlipusius milijoną) – 4 doktorantės (dvi lietuvės), 6 administratorės ir viena ekonomė. Vyriškos giminės atstovų kažkodėl nėra… Na tokios jau labai moteriškių lenktynės ((: Turint omeny, kad tos visos administratorės vien darbe privaikšto belenkiek, tai sakyčiau dar visai neblogai pasirodžiau.

Paskutinis sakinys apie “Jumbopriset” yra labai švediškas – tai pranešimas, kad paguodos prizas įteiktas neišvardintam asmeniui, matyt už drąsą atsiųst kažkokį labai jau mažą rezultatą.

Gaila taip ir nesužinojau, koks buvo pagrindinis prizas (kažkokia konspiracija ir slaptumas, nesuprasi), bet man irgi šis tas teko, yeah! [: kaip ten sako, nachaliavu i uksus sladkij. O čia dar ir nuosavu prakaitu uždirbtas.

Jeigu ką, tai čia tokia guma su rankenom, angliškai vadinasi Fitness tube, atseit jau su šita tai gali viską ir beleką mankštint visaip kaip. Net CD pridėtas. Na, gal kada panaudosiu kai labai užsimanysiu namie mankštintis. Ką ten gali žinot. O gal šiaip kur pravers, pvz skalbinius padžiaut… Bus matyt.

Esmė, kad dalyvavau, neprastai pasirodžiau ir dar kažką davė. Ne?

Ir iš tikro labai pakilo motyvacija vaikščiot. Žingsniamatį ir toliau nešioju (: Pripratau ir šiaip patinka žinot ar daug judėjau per dieną ar nelabai. Reiks gal artimu metu prapublikuot statistikas ir santrauką didžiausių pasivaikščiojimų (bo pastaruoju metu tai vos ne kiekvieną savaitgalį sulendam į gamtą ir einam einam, tai negi visus aprašinėt detaliai, čia ne keliautojų klubas, žinote!). Uf.

Rodyk draugams

Kai nesuskaičiuojamą kiekį kartų skaitai ar raidės savo vietoj, ar nesupainiojai autorių eiliškumo, ar tikrai tikrai teisingas pranešimo pavadinimas, ar tikrai tikrai tikrai nieko nepraleidai, galva kvadratinė ir jau kaip ir bloga nuo visų taisymų perrašymų ir po to pagaliau užmerktom akim paspaudi “Submit” ir pamatai

Abstract #3644 was submitted Thursday, October 01, 2009 at 5:43 AM.

Tai ooooooo, yeeeeeeee, aaaaaaaa, kaip gera pasidaro! Woohoo! Done! Dabar jau bus kas bus! Pagaliau galima toliau ramiai dirbt! (: Paskaičiavau, kad iš to ką parašiau pradinėje abstrakto versijoje po darbo vadovų ir kitų bendraautorių begalybės korekcijų iki galutinės toj pačioj vietoj nepasikeitę liko tik… hm… pusantro sakinio… Jaučiuos labai prisidėjus, dievaži ((:

Sekantis deadline – gruodžio pirma. hah. here we go again

Rodyk draugams