You say I must be something before I’m thirty

“Kaip tarė, taip ir padarė”, ir išsiruošė Shiny kartu su kolege-lietuve-fizike-toj-pačioj-katedroj saulėtą ketvirtadienio rytą po apylinkes pasitrankyt. Genialus planas susidėjo iš tokių etapų:
1) Nuvažiuot iki stoties
2) Rast autobusą važiuojantį kokio tai Bjärka-Säby kaimo kryptimi, ir į jį įlipt
3) Nepražiopsot savo stotelės
4) Rast Östgotaleden žymėjimą ir sulįst į mišką
5) Sverbtis per švedišką gamtą kalnais ir kloniais, miškais ir pelkėm atgal namo.

Taip pat įėjo tokios smulkmenos kaip nepaklyst, nepargriūt, nebūt suvalgytom laukinių žverių ir savom kojom pasiekt namus iki nusileidžiant saulei.

Įtampos nekelsiu, iškart pranešu kad visi plano punktai bei smulkmenos buvo įvykdytos sėkmingai ir su dideliu pasitenkinimo lygiu. Valio!

Pradėjom kelionę 8 ryte. Švietė saulė, bet biški pūtė vėjelis ir matėm vieną labai grėsmingai nusiteikusį Debesį. Susikaupėm ir nepabūgom, nusprendėm, kad viskas bus gerai, o jei nebus, tai jau kaip nors. 9:07 pasiekėm Bjärka-Säby - kaimas kaip kaimas, bet turi dvi pilis - “Senąją” (1620 metų gamybos) ir “Naująją” (1791). Not too shabby, eh? ((:

Čia senoji. Prie tvoros buvo užrašas “private”, tai į vidų ir nelindom

Čia naujoji. Visai nieko tokia

Biški pasiblaškėm, ir patraukėm medžių, oranžiniais dažais pažymėtų, ieškoti. Pakeliui sutikom pirmus žygio gyvūnus - geras ženklas (:

Beje, visos su skambučiais po kaklais ir su kiekvienu žolės krimstelejimu kad skalambijo, kad skalambijo (:

Valio, oranžinis medis!

Paskui tokius visą dieną ir ėjom (: Įdomu, ar pas juos yra kažkokios specialios pareigos kaip “Östgotaleden pagrindinis medžių padažytojas”?

Pirmas rimtas objektas Fornhem, a la vietinės reikšmės Rumšiškės + labai senas ąžuolynas, kuriame kaikurie medžiai yra dviejų metrų skersmens. O gal buvo. Na, neradom ir labai neieškojom, bet tie, kuriuos matėm tai tikrai geruliai buvo. O “Rumšiškėse” visi namukai buvo užrakinti, bet šiaip aplink galima laisvai pasivaikščiot ir pro langelius pažioplinėt, nebuvo net jokių piktų saugančių bobučių (čia matyt fobija išlikus iš lietuviškų ekskursijų). O geriausia dalis buvo tai, kad prie pat dar buvo labai labai labai didelis aptvaras kuriame gyvena ELNIAI! Swoosh! Aš vis dar neįprantu taip imt ir pamatyt tokius gyvius (:

Vos ne kaip kokios lamos sugulusios (: Tiesa, kai papozavo kokia minutę, tai demonstratyviai visos atsistojo ir uodegas atsuko, nežinau, ką tai galėtų reikšt.

Sakiau tos avys geras ženklas buvo. Toliau turėjom gana ilgai eit palei kanalą (dirbtinę upę) su gražiais vaizdais. Bet gal biški per anksti džiūgavom, nes va pažygiavom truputį ir atėjom prie informacinio lapelio ant medžio kad “sorry, chebra, palei kanalą dabar bulių ganyklos tai gal jus aplink apeikit”. Na, aišku mes nusprendėm, kad su buliais pažindintis gal ir nėra labai įdomu, ir bus tų kanalų, ir patraukėm nauju taku. Po to kai pamatėm tuos bulius, tai bent jau aš labai apsidžiaugiau kad buvau kitoj pusėj tvoros kuria teka elektros srovė ((: Labai jau įdėmiai į mus žiūrėjo..

Juokingiausia buvo, kai ant juoko pasakiau “Mū”, ir visi jie pradėjo eit link mūsų. Bet laimėj mūsų skardus pusiau isteriškas kvatojimas juos gerokai pabaidė ir visi nulekė tolyn kaip kokia bizonų banda.

Galų gale šiaip ne taip apėjom ganyklas ir atsidūrėm prie žadėtojo kanalo. Smagiausios šiaip ir buvo tos žygio dalys, kur takelis vinguriavo palei vandenį. Dar pakeliui pabaidėm 5 stirnas, bet jos labai greit nuo mūsų pabėgo tai nespėjau įamžint, tik žiūrėjau išsižiojus ir viskas ((: Žinau, žinau, gal ir nelabai egzotiškas gyvis, bet juk gyvis, ir laukinis, ir didelis, ir visai šalia!

Sekantis objektas buvo kanalo šliuzai, Hovetorp ir Hamra. Mačiau ir pačią romantiškiausią vietą piknikui, su žibintu ant akmens, mažoj prieplaukėlėj. Pasaka. Tik neturiu gražios nuotraukos tai ir nerodysiu čia, cha! ((: Patys nužygiuokit ir pamatysit, kad tiesą sakau. O šiaip čia tų šliuzų visur pilna, lyg ir nieko ypatingo, bet vistiek labai įdomu, ypač kai dar pasiseka pamatyt kaip laivai tais šliuzais aktyviai naudojasi. Ir šiek tiek baisoka, kai į šliuzo pakopą vandens nepribėgę, labai jau gilu ten atrodo. Jei kam įdomu plačiau apie tai kada ir kodėl tie kanalai su šliuzais iškasti, galit pasiskaityt Kinda kanalo oficialiam puslapy.

Ir čia tik viena pakopa iš daugelio

Tai va. Kol šliuzus pasiekėm tai jau ir praalkom, buvo arti vidurdienio. Nueitas geras trečdalis kelio (maždaug 7km), o įspūdžių tai jau ir taip per akis buvo (: Toliau sekė ilgas žygiavimas per miškus, o vietomis vyko netgi pats tikriausias skverbimasis per šabakštynus, nes takelis atrodė va taip:

Nežinau, ar nuotrauka gerai atspindi, koks neestetiškas klampojimas nusimatė, jei nebūtumėm per krūmus aplenkusios. Ir tokių vietų buvo gana daug

Teko apeidinėt, nes tikrai net su mano super-puper žygio batais kažkaip buvo gaila lipt į tokią makalynę. Sekantis apžiūros nusipelnęs kelionės taškas buvo Hjortkälla - vieta, kur kadaise buvo kažkokia gyvenvietė, o dabar tik vadovaujantis savo vaizduote galima įžiūrėt iš besivoliojančių akmenų kur galbūt stovėjo kažkieno trobos. Na šiaip tai tokia mistinė vieta, pievos, akmenys, įdomu (: bet man jokių likučių nepavyko savo galvoje sumodeliuot. Užtat jau buvom sumoj nupėdinę gerus 16 km, tai puikiai papiknikavom antrą kartą. Beskaitydamos aprašyma susipratom kad gi sėdim vidury paskutinio sodo, nes po dešinę buvo lazdynai, o priešais - sulaukėjusios obelys. Tai ne juokai ((:

Beje, ten tolumoje mano kolegė-bendražygė stoviniuoja (:

Dideli ir įdomūs objektai šiuo momentu kaip ir išsibaigė (į atseit geležies amžiaus gyvenvietės buvimo vietą vardu Styvinge fornborg nėjom, nes jau anksčiau buvom matę kad ten nieko nėra, o ir šiaip į žygio pabaigą smalsumas pradėjo mažėt), beliko pagrindinis tikslas - pasiekti namus (: Aišku, tai nereiškia kad buvo neįdomu - pirmą kartą mačiau medinių lieptelių sankryžą

Gerai, kad dar su rodyklėmims ((:

Taip pat matėm kėkštą, o jau “giedojimas” tai kaip pamišusių beždžionių riksmai, tikrai creepy. Taip pat negyva gyvatė/žaltys ant kelio gulėjo. Arba buvo gyva bet nusprendė i pagarbius baksnojimus pagaliuku nereaguot (anksčiau kažkada toks gyvybės ženklų tikrinimo metodas suveikė). Tai iš pagarbos ir nefotografavau, tiek to. Dar lipom per elektrinę tvorą (specialiom kopetėlėm), lindom po spygliuota tvora (be kopetėlių) ir sėkmingai apie aštuntą vakaro pasiekėm namus. Mission completed!

Gražiausias kadras iš žygio, bent man (: Užsidėjau ant desktopo, visai gerai atrodo

Na, turiu pripažint, kad jau į pabaigą kojos apsunko, ne juokai visdėlto 46093 žingsnius padaryt (turiu žingsniamatį, jeigu ką - neskaičiavau rankiniu būdu), su mano 70 cm žinsniu tai čia gerų 30 kilometrų pripėdavom. Paskutinė valanda atsibodo labiausiai, nes išlindom iš miško ir jau ėjom civilizuotais asfaltuotais takais. Noriu atgal į gamtą! (:

Uf. Tai tiek. Lyg ir nieko nepamiršau. O beveik 100 nuotraukų smalsiesiems - čia. (:

Tiesa, kažkaip tikėjaus/buvau nusiteikusi kad sekančią dieną nepaeisiu, viską skaudės ir šiaip gyvenimas bus nemielas, bet nors tu ką - nuovargis truputį jautėsi, bet tikrai nieko ypatingo. Gal kažką ne taip darėm? Gal žygis - tik mūsų fantazijos vaisius ir tik autobusu pasivažinėjom? Nobody knows.. ((: Bet turbūt pirmą kartą taip daug nuėjau per vieną dieną ir dėl to esu savim baisiai patenkinta. Ta-daaaam!

Patiko (0)

Rodyk draugams