Kadangi šiandien tingiu rašyt kaip balsavau švediškuose rinkimuose (bus rytoj!), tai va, kažką čia šiandien visi deklaruoja, tai ir aš kartu (: Tekstas Rokiškio.
Blogerio deklaracija
Aš esu blogeris. Tai reiškia, kad dalinuosi savo mintimis, žiniomis, patirtimi ir klaidomis su daugeliu žmonių – visais tais, kurie dėl kokių nors priežasčių aplanko mano blogą. Aš neretai klystu, aš esu tik žmogus, tačiau visvien stengiuosi padaryti kažką gero – bent jau dalintis už dyką su kitais tuo, ką turiu – ta pačia patirtimi, žiniomis, mintimis, klaidomis ir nuomonėmis. Todėl aš skelbiu savo deklaraciją.
Tai ne tik mano deklaracija. Išties, visa ši deklaracija – tai tik mintys, kurias dažnai tenka išgirsti iš kitų blogerių. Tai mintys, kurias išsakė ir didžiausi blogosferos metrai, ir daugybė mažiau žinomų autorių. Tai mintys, kurios kilo iš diskusijų su kitais blogeriais. Tai ir mano mintys. Mintys apie tai, ką gali daryti blogeris, ką jis duoda kitiems, ko jis tikisi iš kitų. Išties gavosi visai nedaug… Vos keletas punktų.
Man svarbios atgalinės nuorodos
Man negaila mano parašytų straipsnių – imkite juos. Galite dėtis į savo interneto puslapius, jei jie jums patiko, jei jie gali būti įdomūs jūsų skaitytojams. Tačiau aš esu aš, aš esu straipsnio autorius, todėl aš noriu kelių paprastų dalykų – nuorodos į savo blogą ir į straipsnio originalą. Tikros pilnavertės nuorodos, o ne kažkur paslėpto parašymo kad “Autorius – Kažkasten Kažkurten”. Aš esu blogeris, tai reiškia, kad aš esu ne Kažkas Kažkur, o konkretus blogeris, kurio blogas turi adresą Internete, kurio straipsnis irgi turi adresą Internete. Todėl nuorodos į mano blogą ir straipsnį iš perpublikuojamo straipsnio – tai besąlygiška sąlyga. Ir ją juk lengva įgyvendinti, tiesa?
Nuorodos straipsnyje – tai straipsnio dalis
Jei aš įdedu nuorodas į kažką savo straipsnyje, noriu, kad ir šios nuorodos būtų išsaugotos tiksliai tokiame pavidale, kokiame buvo. Nuorodos – tai lygiai tokia pat straipsnio dalis, kaip ir kitas tekstas. Jei aš įdedu nuorodą, o ją kažkas pašalina – tas kažkas sugadina mano tekstą. Aš neleidžiu perpublikuoti savo tekstų, jei šalinate iš jų nuorodas, jas keičiate ar pridedate krūvas savų, visiškai disonuojančių su tekstu. Aš leidžiu perpublikuoti savo tekstus tiksliai taip, kaip jie buvo paskelbti mano bloge. Su visomis nuorodomis, nes nuorodos – tai teksto, internetinio teksto dalis.
Straipsnis yra straipsnis, o ne redaktorių žaislas
Taip, man negaila dalinti savo tekstų. Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti. Nesumalti į kažką neaiškaus, prisidengiant kažkokiais “mes paredagavome, kad atitiktų VLKK” ar dar kokiais nors išvedžiojimais. Jei aš padariau klaidą – tai mano klaida. Gal būt, netgi sąmoninga. Jei aptikote rašybos klaidą ir galvojate, kad tai mano žiopla klaida, kurią norite pataisyti – žinoma, kad galite tai padaryti. Bet susitikrinkite su manimi, prieš publikuodami. Tai juk paprasta.
Elementarios etikos normos
Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms.
Deklaracijos reziume
Tokia paprasta blogerio deklaracija. Tai ne tik mano deklaracija. Aš tik užrašiau tai, kas sukasi daugelio galvose. Jei esate blogeris, su ja sutinkate – imkite ją ir skelbkite. Jei perpublikuojate blogerių straipsnius – laikykitės jos. Juk tai paprasta – dėti atgalines nuorodas, negadinti nuorodų tekste ir patį straipsnį išlaikyti tokį, koks buvo originalas.
Rodyk draugams
