You say I must be something before I’m thirty

Na ir išsirink tu man vieną dieną Tokyo aplankymui būtent tada, kai viską nusprendė sudrebint tos nelemtos besislankiojančios tektoninės plokštės…

Japoniją aplankiau ISPlasma2011 konferencijos proga, didžiai atstovėjau prie savo pirmo rimto posterio, prieš konferenciją spėjau aplankyt Kyoto, pasigrožėt žydinčiom vyšniom aplink Nagoya pilį, pastebėt paukščiukus parke, ir likusią vieną laisvą dieną iki skrydžio atgal išlekiau greituoju Shinkansen traukiniu Tokyo pamatyt, gi reik padaryt “check” (: Dar ir pro Fuji kalną praskriejau, pasisekė su oru tai įamžinau susirietus prie vagono durų po kažkokiu kolega-turistu prancūzu.

O pats Tokijus nepatiko… Dar ir iki drebėjimo nepatiko. Valandą blaškiaus aplink stotį beieškodama kur gi koks didžiulis informacijos centras milijonams turistų. Matyt nemadingi tokie, bet šiaip ne taip radau kažkokią kamurkę pagaliau. Paaiškėjo, kad Imperial Palace penktadieniais nedirba. Pati kalta kad anksciau nesusiziurejau, bet realiai vistiek tik tą dieną laisvą turėjau, tai nieko nebūtų pakeitę.

Na gerai, sulindau į metro ir iškeliavau seniausios budistų šventyklos Sensoji (Asakusa). Check.

Po to atėjo laikas aplankyt Akihabara rajoną – žymus tuo kad neišpasakytas kiekis elektronikos parduotuvių, ir atseit kainos geresnės nei Europoj. Radau Brangiajam jo išsvajotą Nikon D7000 (:

Na tai va tam Akihabara rajone beklaidžiojant, nagrinėjant žemėlapį informacijos biure ir pradėjo po truputį žemė vibruoti. Pirma galvojau, kad gal koks traukinys pro šalį važiuoja, ar ką, tuo labiau aplink nesimatė jokios kitų žmonių reakcijos. Ale bet drebėjo drebėjo, ir vis stipriau ir stipriau, ir žiūriu jau iš tarnybinių patalpų visi pradėjo lyst, žiūriu į lauką – kaip skruzdelės žmonės iš pastatų pabiro. Aš atsistojau tvarkingai po biuro įėjimo stakta ir apsimečiau, kad žinau ką darau. Kratė stipriai. Aplink buvo tylu, jokių klyksmų, pagrindinis garsas sklido nuo drebančių pastatų, lyg daug skardų traškančių. Vaizdas neapsakomas ir neaprašomas ir net protu nesuvokiamas, kai matai belekiek-aukščius viens kito atžvilgiu siūbuojančius, kaip drebučių tortas (apie tą ir galvojau, kai išsižiojus stebėjau). Būčiau buvus mažiau išsižiojus, būčiau pradėjus filmuot, bet dašuto tik pagrindiniam smūgiui praėjus, tai nepavyko nieko uždokumentuot, tai nekokia iš manes žurnalistė. Taip va taip va.

Drebėjimas keistas dalykas. Kai po kojom tau viskas juda, ir apsidairai, ir bandai suvokt kad ne tik tau vienai juda, bet ištisas Žemės plutos gabalas makaluojasi, tai tikrai sunku nupasakot koks jausmas. Neaprėpė mano smegenys šio įvykio mąsto, kaip įmanoma aprėpt faktą, kad ne tik tavo rajone, bet visa sala dreba? Milijonai žmonių jaučia tą drebėjima vienu metu. Fantastika.

Buvo baisu, bet kadangi pastatai liko stovėt, niekas nuo jų nenukrito, tai labai nepanikavau. Minia atrodė rami, bent jau niekas neklykavo ir nelakstė paniškai, visi labai susikaupę, rimti, isitempę ir kas turėjo telefonus, matyt bandė susisiekt su artimaisiais. Pasijautė, kaip japonai juodą spalvą mėgsta:

Pastovėjau dar po ta stakta kurį laiką, žiūriu kad nieko nevyksta, visi kiti irgi tik stovi. Kai pradėjo žmonės po truputį judėt, pajudėjau ir aš, ratais pasiblaškiau nesugalvodama, ką gi dabar reik daryt. Bebūnant kažkokioj parduotuvėlej dar karta papurtė, vėl visi išėjo po staktom kas į vidų buvo grįžę, bet šį kartą jau menkiau.

Po to sugalvojau, kad turbūt apie pakilimą pasižvalgyt į Tokyo Tower nereik net galvot, ir iš vis laikas baigt turistaut, reik keliaut atgal į Nagoya. Metro ir traukiniai sustojo, ties autobuso stotele kaip mat išsirikiavo baisybė žmonių, tai pasiklausinėjau kuria kryptim centrinė stotis ir pajudėjau… Kartu su puse miesto gyventojų turbūt… Net nekilo abejonių, kad einu teisinga kryptim, nes visi ėjo ten pat.

Daugiau Tokijo nuotraukų - čia. Bet po drebėjimo tai nelabai daug ką befotografavau.

Pasiekiau stotį per kokį pusvalanduką, pakeliui mačiau porą išdužusių langų, keletas gaisrinių pralėkė pro šalį, bet tuo ir apsiribojo, tai net negalvojau kad čia kažkas labai rimto įvyko… Naiviai nuėjau iki bilietų kasos ir sakau man prašom vieną bilietą į Nagoya. Cha… Optimistė. Kasininkė sako “Earthquake today. No shinkanshen”. Hm.. Galvoju, ką gi dabar daryt? Radau traukinių informacijos postą, kur šiek tiek geriau angliškai kalbėjo, tai pasake kad sorry, bet šiandien turbūt jokie traukiniai niekur nevažiuos. O kad man skrydis ateinantį rytą, tai jau mažai kam rūpėjo. Stotis prisikimšus, visi sėdi ant laiptų ir šiaip patogiai įsitaisę, tai jau kai pradėjau dairytis pagalvojau kad atrodo įtartinai panašu į ruošimasi ten ir nakvoti ((: Pasijautė, ant kiek aš nesuvokiu kas yra žemės drebėjimas, nes man net minties nebuvo kad dėl to turi nevažiuot traukiniai, ir greitkeliai uždaryti (naiviai klausiau ir apie tarpmiestinį autobusą… cha antrą kartą). Na gerai. Ką toliau? Pavaikščiojau po stotį ir pamačiau didžiulę minią žmonių vienoj vietoj susigrūdusią, galvoju eisiu ir aš pažiūrėsiu, gal kokia informacija ar kas. Kaip paaiškėjo, visi apspitę televizorių. Tik pamačius gaisrus ir cunamio nuplautus kaimus pradėjo man į smegenis skverbtis kad viskas čia ne taip paprasta ir padrebėjimas nebuvo toks jau kasdieninis…

Jau tada nejuokais sunerimau ir nusprendžiau kad vistiek neturiu ką veikt, tai eisiu geriau aš interneto paieškot ir saviškiams pranešt kad aš gyva. Šiaip labai nesmagu buvo būt vienui vienai, nesuprantant kalbos ir nuolatinių pranešimų per garsiakalbius, telefonas mano Japonijoj neveikia (nes pas juos jau senai nebe GSM), grynų kišenėje koks 1500 jenų (kas atitinka maždaug 45 litus – ne daug jei tektų nakvot ir dar valgyt ir dar maža kam), bankomatai neveikia, nejaponiškom kortelėm aplamai mažai kur atsiskaityt įmanoma, nieko nepažįstu, nu žodž, lost in translation visiškas.

Internetą radau šiaip ne taip, ir net nemokamą, pasirodo pasiuntė mane į turistų centrą kuris visai neakivaizdžioj vietoj. Bet tada bent saviškius nuraminau, turbūt visiems baisiau negu man buvo, kol aš kaip dievo avinėlis klaidžiojau nežinodama kas vyksta (: Tam informacijos biure pasibaigus mano nemokamam internetui paprašiau pažiūrėt, o gal jau shinkansen važiuoja, ir akurat – paleido liniją link Osaka (ta kur man reikia), valio! Bėgte į stotį, gavau bilietą, įsigrūdau į traukinį, atsisėdau vagone, kur man nepriklauso (yra skirti trys vagonai nerezervavusiems), nes daėjau iki ketvirto vagono vidurio ir pamačiau kad jau toliau eilutė. Na, bet nieks manes neišsodino, prisikimšo traukinys vyrukų juodais kostiumais ir išvažiavom. Nemačiau daugiau nei vieno europietiško veido aplink, tai gana vienišas jausmas. Kelionė truko dvigubai ilgiau negu priklauso, matyt važiavo lėčiau iš atsargumo, bet jau nieks nebuvo svarbu, džiaugiaus tik kad važiuoju ir nereiks miegot stoty (: Tiesa, oro uostas iš kurio turėjau skrist yra pastatytas ant dirbtinės salos, tai dar truputį buvo neramu, ar jis vis dar egzistuoja, kadangi neturėjau labai daug informacijos kur cunamiai smogė, na bet pasirodo tas Japonijos kraštas nepaliestas, tik patį drebėjimą jautė (kaip nepajausi, kai visa sala paskutiniais skaičiavimais pasislinko 2,5 metro)

Grįžus įsijungiau japonišką tv, 10 kanalų ir visi aišku tą patį rodo. Siaubas. Košmaras. Baisu. Cunamis – nesustabdomas, greitis milžiniškas, brr. Negalėjau patikėt tuo ką matau ir negalėjau suvokt, kaip man žiauriai pasisekė ir kad labai lengvai atsipirkau ir kad iš vis, palyginus su jų problemom tai man iš vis nėra kuom skūstis. Labai gaila visų žuvusių, praradusių draugus ar artimuosius, praradusių namus. Daug sugriautų gyvenimų.. O dar kai pradėjo atominių elektrinių stogai skrist į dangų, tai iš vis net nebėr ką sakyt. Sekmės jiems atsistatant, iš tikro tai juk civilizuota šalis, pripratę prie drebėjimu (kad ir ne tokių didelių), tai tikiu kad išsikapstys. Viskas bus gerai.

Jeigu dar kada keliaučiau į Japoniją (ar kokią kitą seismiškai aktyvią žemės vietą) tai pasirūpinčiau, kad turėčiau: 1. toj šaly veikiantį telefoną, 2. daugiau grynų pinigų, 3. kažkokio “emergency” maisto, na bent šokoladuką ar obuolį ir vandens, nes šį kartą buvau visiškai absoliučiai neapsirūpinusi.

Tai va tokie mano neypatingi, bet sunkiai pamirštami įspudžiai… (: Vis dar virškinu informaciją ir bandau suvokt kad buvau TEN. Nesiseka.

Baisiai fainai šalta buvo praeitą savaitę… Mylių tą tikrąją žiemą, kai gurgžda sniegas, nosis šarmoja ir sausa sausa… Mmm! Daugiau taip! Taip, taip, žinau, jau kovas (su pavasariu, tarp kitko)! Bet ką aš kalta, jei vieną dieną -20°C, o sekančią jau mat viskas tirpsta (: aš dar nespėjau prisitaikyt ir šalčiais atsidžiaugt…

Tai va, o kartais, kai jau visai visai šalta, tai prasideda tokie nerealūs žieminiai rūkai, kurių pasekoje viskas gražiu šerkšnu apsitraukia. Ne kartą ir ne du jau mačiau tokius vaizdus šią žiemą, bet vos spėjau įamžint, gerai kad nustojau sau sakyt “ai, taigi dar bus tų šalčių”

Na kaip galima žiema nesidžiaugt, kai va tokie vaizdai? Paprasta neišvaizdaus gyvatvorės krūmelio šakelė staiga pavirsta į galingą medį…

Visokių gluosnių-alksnių sėkliukės aplimpa gražiausiom struktūrom, ak ak (: Šerkšnas kaip kokia bakterija apkrečia visus paviršius, dauginasi, stato miestus, o po poros valandų geriau pašildžius saulutei tyliai ištirpsta ir pradingsta, ir nei ženklo nelieka iš tokio šedevro. Ir gaila, ir žavu, kad net laikini dalykai būna tokie gražūs. Gamta nuostabi (:

Žingsniuoju sau koridorium užsimąsčius apie pikus XRD spektre, ir gi girdžiu pažįstamą veblenimą. Ogi senai matytas Dėdė Ūsas! Užspeitęs kažkokį profesorių klausinėjo apie ledo ritulį ir labai mosavo rankom, matyt rodė kaip reik mušt kliuškę ((:

Bet pala pala… OMG! O KUR GI ŪŪŪŪŪŪŪSAI? Noooo… Dingo. Basta. Nebėr!!!

Na viskas… Net jei jis iškrėstų ką nors naujo, kaip rašyt? Dėdė ūsas pavirto į tiesiog.. dėdę? (: Teks vadint “Keistuolis, formely known as Dėdė Ūsas”, kaip koks Prince. Imk ir sugalvok tu man taip, ūsus nusiskust. Eh.

Papildymas - pagalvojau kad gi senai googlinau, radau naują apsirašymą. 32 metai, yeah right… Įdomu, antros žmonos ieško, ar kaip? (:

Kad jau pūga už lango (pagaliau!), tai galvoju reik žiemine tematika menu pasidalint (: Sekmadienį išlindom su Brangiuoju pasivaikščiot, tai kelių pakraščiuose prisižiūrėjom reto grožio leduko.

Niekad anksčiau nebuvau mačius tokių keistų struktūrų (: Po apačia – tuščia, ir lyg koks trafaretas – sienelės storos, o tarp jų lengva net pirštu išmušt ploną ploną leduką

Dar šiek tiek pašliaužiojus pakelėmis radom ir užgimimo momentą (:

Mano teorija: kažkokiu būdu pradeda kauptis šerkšnas ant ledo ir matyt tą dieną buvo nuotaika šerkšnuotis trikampėmis struktūromis. Specifinis pradinių sąlygų, drėgmės, vėjo, temperatūrų svyravimo ir kitų parametrų derinys? O po to, matyt kai pašyla, pašąla, tarpuose išplonėja, sijos sustorėja, apačioj iš vis viskas dingsta ir va tai tau ta-daam (:

Beje, turbūt pirmą kartą man gerai suveike “Auto level” funkcija Paint.NET programoje (freeware Photoshop alternatyva) ir nuotraukos tapo daug dramatiškesnės, nei originalai. O dar kol tvarkiau nuotrauka (o siaube, darbo metu), ir pro šalį ėjo kolega doktorantas, tai jo pirmas klausimas buvo ar čia savo bandinio nuotraukas iš mikroskopo žiūriu ((: žodžiu, beveik išsisukau, gaila, kad meluot nemoku. Nes jei auginčiau kokius nanosiūlus (nanorods), tai beveik panašu… Ar pvz minerologija žavėčiausi…

Gamta yra jėga (:

Kaip žinia, kinų nauji metai vakar buvo. Pas mus gana didelis įvykis, kadangi labai daug kolegų iš tų tolimų kraštų, kur visiems tai pagrindinė metų šventė (: Jei pažįsti bent vieną kinietį, taivanietį, ar tailandietį tai neišvengiamai žinai ir apie jų naujus metus. Labai linksmai trečiadienį (išvakarėse) visi vakare žiūrėjo į laikrodžius, kada jau čia jau jau jau! Tai vieniems buvo 17:00, kitiem 18:00, tai ir sveikino visi vieni kitus pagal savo gimtasias laiko juostas ((: atrakcija.

Na o bet mane asmeniškai labiausiai nustebino visų jų reakcija kai linkėjau “Be a good rabbit” (gudriau nesugalvojau, sorry) – pasirodo jų akyse europiečiui čia labai aukštas išprusimo lygis žinot kad a) kinų kalendoriuje yra gyvūnai pagal metus b) žinot kokio gyvūno metai bus. Išbandžiau net su 4 kolegom, visi vienodai nustebo ir pasijaučiau pakilus jų akyse ((: Visi klausinėjo, kaip čia taip ir kodėl aš žinau apie tuos triušio metus, tai net nežinojau ką sakyt. Kažkaip kai Lietuvoj augi tai visada prieš naujus metus per kokias žinias pasako kieno metai bus, visi žino kieno metais gimę.. Ir iš kur mes tokie išprusę?

Niekad anksčiau nebuvau pagalvojus, kad žinojimas apie kada kokio gyvūno metai yra kažkoks ypatingas apsišvietimas.. Bet matyt bent Švedijoj tai nelabai kas domisi tokiais dalykais. Keista (: Ar aš ir lietuvių kontingente mažuma?

Tokie va gilūs filosofiniai klausimai kankina prieš savaitgalį…

Na va, net vasaris neatėjo, o jau rašau pirmą šių metų įrašą ((: Šaunuolė aš! Pradėsiu metus saldžiai.. Tai arba mums gerai bus, arba dantisas džiaugsis daug darbo gavęs, bus matyt.

Ogi sugalvojom tamsų šeštadienio vakarą su Brangiuoju pasilepint Tiramisu. Namie gamintą esu ragavus tik vieną kartą, kaip gaminamas teoriškai žinojom, žodžiu piece of cake. Ir gi tikrai buvo lengva, greita ir baisiai skanu. Rekomenduoju!

Aišku, padarius vieną nuotrauką išsikrovė fotoginklo elementai, bet tai negi dabar bėgsi kraut, kai toks skanumas ant stalo…

Tiesa, panaršę interneto platybes supratom, kad recepto variacijų – milijonai. Vieni deda tik trynius, kiti ir baltymus, vienur pila alkoholio į kremą, kitur ne. Vieni sumaišo ir viskas, kiti dar bliūdą į karštą vandenį įmerkę maišo kol tirštės, ir tt. Proporcijos kremo su sausainiais irgi skiriasi, vienur 6 sausaniai, kitur tokiam pačiam kiekiui 12 (: Pasiblaškėm, pasiblaškėm ir išsirinkom paprastą maksimalistinį variantą su viskuo – ir su baltymais, ir su alkoholiu, ir su daug sausainių, o kaitint patingėjom, tai tiesiog viską sumaišėm ir užpylėm. Sustingo, viskas gerai buvo, dubenėlius net išlaižėm iš to skanumo (: Nėra pigus desertas, bet verta kartais pasilepinti.

Na gerai, be tolesnių gražbyliavimų, reikės va ko:

250g Maskarponės (kažkur perskaičiau, kad galima pakeisti varškės kremu+plakama grietinėle, bet nebandžiau)
2 kiaušiniai
2 šaukštai cukraus pudros (arba kokie 4 paprasto cukraus, bet su pudra geriau)
~12 “Savoiardi” sausainių – konsistencija, kaip biški padžiūvusio labai saldaus biskvito, tai iš bėdos turbūt galima pakeist arba savo keptu, arba kur būna pirkt pertepimui paruošti (:
1,5-2 dl šaltos stiprios kavos
2-3 šaukštai alkoholio (originale Amaretas arba Marsala vynas, mes naudojom Bailey’s – super puper tiko)
(nebe)Slaptas ingredientas – Rigas Balsams
Papuošimui – kakava

1. Užplikyt stiprios kavos ir atšaldyt, perpilt į kokią sriubinę lėkštę
2. Trynius išplakt su cukrum iki kreminės konsistencijos
3. Baltymus išplakt iki standumo
4. Maskarponę išsukt su alkoholiu iki vientisos konsistencijos (iš pradžiu išsigandom, kad sutraukė, bet po to viskas vėl gražiai pasiskirstė)
5. Trynius ramiai permaišyt su maskarpone, ir po to atsargiai sudėt plaktus baltymus ir dar ramiai pamaišyt. Kiek skaičiau – svarbiausia nepersistengt stipriai makaluojant nes po to gali nesustingt.
6. Nebūtinai, bet mums patiko: Į kavą šliūkštėlt truputį Rigas Balsams, kiekis pagal skonį. Mes kokių 30ml gal pilstelėjom, vis paragaudami ar ne per daug.
7. Na, o dabar - įdomiausia dalis – sukompiliavimas (: Mes darėm į mažus vienos porcijos dubenėlius, bet galima ir vieną didelį indą daryt. Tiesiog pagalvojom kad gražiau bus, jei nereiks šaukštu iš bendro pasemt, viskas išsimakaluotų.
   Sausainius (jei maži dubenėliai, laužt per pusę, kad tilptų) 1-2 sekundem pamerkt dugnu į kavą. Labai greit prisigeria skysčio tie sausainiai ir pradeda byrėt, taip kad neužsisvajokit šitam žingsny. Pamirkytus sausainius dėt vienu sluoksniu į pasirinkto indo dugną, tada padengti kremu, vėl sausainiai, vėl kremas. Mes darėm dviejų sluoksnių, nežinau, turbūt galima ir toliau tęsti, jei reik.
8. Slepiam Tiramisu šaldytuve kokiai valandai-dviem
9. Prieš pat patiekiant viršų per sietą nubarstom kakava.

Seilės varvėjo, ranka drebėjo, kakavos gumuliukų pribyrėjo (:

Vat ir viskas! Mums iš tokio kiekio gavosi trys maži vienos porcijos dubenėliai plius vienas kiek didesnis dubenėlis, tai sumoj kokios 5 porcijos. Recepte buvo parašyta kad čia tik 3, bet kad labai jau sotu, tai užteko ir po mažesnį kiekį (: O jau gardumas… burnoje tirpo. M-m!

Yeah! Noriu pasigirti!

O buvo taip…

Mūsų padalinyje (tiksliau padalinių “konglomerate” – Thin film physics, Plasma and coatings physics, Nanostructured materials) kiekvienais metais vyksta kalėdinės atvirutės konkursas, į kurį galima atnešti savo keistų paveiksliukų, kurie ne tik moksliški, bet ir kuom nors akį traukiantys, pastebėti analizuojant savo bandinius per mikroskopą ar dar kokį aparatą. Visko būna: tai pas ką nors suskilinėja koks plonas sluosnis į gražius trikampiukus, tai eglutės formos nanostruktūros užauga, ar burbulus primenantčios dalelės susiformuoja, ir pan. Visi nubalsuoja, išrenka gražiausią, ta atspausdinama ir siunčiama visokiems bendradarbiaujanties universitetams, buvusiems kolegoms, ir tt.

Tai va, pagaliau ir aš turėjau kuom prisidėt, nes labai keistų dalykų pamačiau savo bandiny (: Ta-daaah. Grožis.

Ir ne šiaip sudalyvavau, o LAIMĖJAU! Na, kai jau laimėjau, tai teko biški aplipint pradinį variantą visokiais sveikinimo tekstais ir kalėdinėm nesąmonėm, bet vistiek šita dalis pati pagrindinė ir gražiausia [: Dar reiktų padėkot ir kolegai, bo aš pati viena tai tuo šūstru mikroskopu naudotis nemoku, tai viena nebūčiau nieko padarius…

Dabar tiems, kam tikrai įdomu, ir kas nori bandyt suprast ką čia mato:

Vaizdas užfiksuotas TEM (Transmission Electron Microscope) pagalba mano ScAlN sluoksnio kraštelyje ir susideda iš dviejų dalių. Viršus: Jei pamenat, pasakojau, kaip gi bandinius šiem žiūrėjimam reikia ruošti. Tai va, vienas iš paruošimo žingsnių yra bandinio ploninimas naudojant jonų pluoštą. Tas jonų pluoštas kartais keistai sureaguoja su bandiniais ir nevienodai suplonina, suformuodamas kokias nors keistas struktūras. Šiuo atveju, kažkokiu būdu ant nuploninto krašto prisigamino a la varveklių (o apvertus kaip kalėdinės eglutės net galėtų atrodyt ar kalnai). Apačia: to paties TEM pagalba taip pat galima įamžinti ir “Selected area electron diffraction” – pagal taškučių (o kartais ir ne taškučių) pozicijas galima spręsti apie bandinio kristalinę struktūrą, ir t.t. Čia įamžinom biški brokuotai, nes kol fotografavom tuos taškučius, pajudinom CCD kamerą dengiančią sklendę (realaus pasaulio atitimuo – fotografuoji tamsoj lempą ir sujudini fotoaparatą). Bet, kaip paaiškėjo, – mokslinis brokas puikiai gali įgaut meninės vertės ((: Sukombinavau, nuspalvinau ir vuolia – po visą pasaulį keliaus ir gal bent kieno akis pradžiugins. Jėga.

Na va ir pasigyriau, ačiū už dėmesį, ir prašau nevogt mano paveiksliuko, net jei jis jums ir baisiai gražus ((:

O lauke – saulėti -7°C, lengvai sninga ir stogai pasipuošę 30cm sniego kaip minimum… Kas bus, jei taip ir toliau?

Taip pat – tęsiant jau kaip ir šventinę tematiką – į tėvynę parskrendam gruodžio 20 (vaje, gi jau čia greitai!), būsim iki sausio 7, priimam visus kvietimus ir pasiūlymus ant alaus, kavos, ledo, kino, teatro, , žygių į gamtą, Naujų metų šventimų ir kitų akcijų atrakcijų (: Kolkas planų nulis.

Labai patiko pamatyta idėja apie tai, kad reik pasistengt lapkričio 11 pablog’int ką nors pozityvaus (: Nors ir šiaip mažai bambu savo įrašuose (tikiuosi), bet pastaruoju metu taip mažai iš vis rašau, kad nepakenks ir oficialiai pozityviai parašliavot.

Meanwhile in Linköping… Ogi prisnigo pas mumis! Ir ne bet kaip. Įsivaizduokit, lapkričio 9 diena, o lauke – 10-20cm sniego, pusto, vaje. Orų prognozę žinojau iš anksto, ir kad laukiau, kad laukiau… Sulaukiau!!! Yeah ((:

Nežinau kaip jums, bet man tai sniegas – nuostabus dalykas. Jis toks baltas ir fainas ir net nepikta kai į akis krenta, ar sušlapina drabužius, vistiek šimtą kartų geriau negu betkoks lietus (išskyrus tą vasarinį trumpalaikį). Aplink iškart šviesiau ir smagiau. O jei dar saulutė išlenda, ak ak… Visas pasaulisl svajingai sustingsta tiesiog. Sulendi į savo šiltą žieminę šubą ir girgždini nepramintais takeliais.

Na, saulėto sniego pagaut nespėjau, nes mano laboratorija be langų, o ten pastaruoju metu sėdžiu kasdieną visą dieną, bet užtat labai smagiai pūgą amžinau namie iš balkono ant trikojo fotoginklą pamovus.

Aš tai bailiukė, bet kiti ir dviračiais mynė sau kaip niekur nieko… Bet man daug smagiau eit ramiai ir grožėtis vaizdais (:

Aišku, pasidžiaugėm tris dienas ir užtenka, rytoj jau žada viskas ištirpti… Bet labai malonu buvo prisimint, kokia gi ta graži žiema ir jau pradėt planuot ateities slidžių žygius. Dar labai noriu kokį rimtą senį besmegenį sumontuot ir iš tikro tai baisiai senai nesimėčiau su niekuom gniūžtėmis. Baigiu suvaikėt nuo mokslų matyt ((:

Pavojinga ta fizikos doktorantūra. Visur elektra, susipynę laidai, chemikalai, aštrūs kampai, slystantys iš rankų veržliarakčiai, kolegos darantys pavojingus eksperimentus su dujomis ar sprogmenimis. Praeitais metais vieną kolegę gana stipriai pakratė, nes kol ji varžtus ant magnetrono atsukinėjo, kitas kolega srovę paleido jos nepastebėjęs. Tai nuo to laiko visi bais’ susirūpino darbuotojų saugumu, to pasekoje pradėjo organizuot visokius kursus (: Tai vis kažkas gero iš blogo.

Don’t do this at home… Kas nutinka kai sprogsta paprastas buitinis anti-vabalinis purškalas

Pasišokinėdama užsiregistruoju vos tik kokį naują kursą paskelbia, tai jau apturėjau pirmosios medicininės pagalbos kursą (įskaitant širdies masažą ir dirbtinį kvėpavimą), saugumo dirbant su elektra (nors tas tai prastas buvo, atėjo dėstytojas pasakot kaip įžemint skalbimo mašiną, tik po to kai nuvedėm parodyt kas mūsų laboratorijose darosi išsižiojo susipratęs jog visai neaktualiai pezėjo bendro pobūdžio dalykus, kurie mums nepadės),  ir net priešgaisrinį instruktažą. Jėga, kai pagalvoji, maža kada gali tokie dalykai praverst…

Pirmoji pagalba, širdies masažas ir dirbtinis kvėpavimas: išmokau heimlicho manevrą (kai kažkas paspringsta), sužinojau ką daryt jei paspringsti, o aplink nieko nėra (galima kėdės atlošą panaudot ant jo užgriūnant), tvarstyt žaizdas, paguldyt be sąmonės esantį žmogų į stabilią padėtį, ir pirmą kartą gyvenime supratau koks sunkus darbas yra širdies masažą daryti – buvo gera treniruotė, visi ten kad pumpavom, kad pumpavom, prakaitas per kaktą riedėjo.

Labai įdomiai iš tikro treniravomės širdeles masažuot, kiekvienas gavom po individualų manekeną vardu Mini Anne, nors man labiau į kokį mini Albertą buvo panašu. Jei teisingai paspaudi, yra garsas, o taip pat oras į plaučius nepapuola, kol teisingai galva neatversta. Tai dabar turiu namie numestą, kad kilus nesutramdomui norui galėčiau išsitraukt, pripūst ir prisimint įgūdžius ((: Gal kam reikia?

Taip pat išmokau klijuot butaforinius elektrodus ir spaust “mygtuką” ant kartoninio defibliriatoriaus ir kartoniniu telefonu surinkt 112 ir kviest pagalbą ((: Buvo biški komiška rėkaut visiems kartu, bet šiaip aš suprantu, kad net ir treniruojantis su kartoniniais aparatais galima smegenis išmokint teisingai reaguot į tokią situaciją jei iš tikro atsitiktų, nepasimesčiau ir bent kažką bandyčiau padaryt. Wooshwoosh. Ir visai ne ten kur per filmus klijuoja (:

Na o priešgaisrinė apsauga tai aišku iš vis smagumas neišpasakytas. Pirmą kartą gyvenime laikiau rankose gesintuvą ir juo naudojausi pagal paskirtį.

Darėm va taip. Visi iš eilės ėjom ir gesinom degantį benziną.

Dar išbandėm gesinimo techniką kai degantį daiktą uždengi nedegiu audeklu, kad uždusint ugnį neduodant deguonies. Atrakcija ((:

Nors kyšo iš po kepurės snapo tik nosis, bet čia aš, čia aš! Įdomu, kiek jau kartų ta sofa buvo padegta…

Na ir šiaip pasiklausėm apie dūmus, skirtingus gesintuvus, žiūrėjom filmukus kaip dega kambarys kai durys uždarytos, ir kai atidarytos, nugi baisus skirtumas tikrai. Taip kad jei papulsit į gaisrą, tai prieš bėgdami lauk dar pasistenkit uždaryt duris, kad mažiau deguonies liepsna gautų, gal mažiau žalos pridarys. Na, o pabaigai gaisrininkai paliko efektingiausią demonstraciją – kas atsitinka, jei degantį aliejų (pvz virtuvėje per ilgai palikus puodą ar keptuvę ant viryklės) užpiltume vandeniu. NIEKADA NIEKADA taip nedarysiu (ir jūs nebandykit). Vos ne sprogimas, baisu kiek dūmų ir liepsnos fontanų, brr. Geriausia išeitis - dengti dangčiu tik ir laukt kol užges.

Tai va. Po tokių kursų kaip minimum savaitę laiko vaikštai žmogus ir dairaisi ar tik kur nelaimės nėra, kad pritaikyti savo naujai įgytus sugebėjimus ((:

Gi gavau progą prabalsuot švediškuose rinkimuose čia neperseniausiai. Neleido į parlamentą rinkt (renka tik turintys Švedijos pilietybę), bet apskrities ir savivaldybės pasirinkimuose galėjau pasireikšt (visi ES šalių nariai arba jei jau ilgai gyveni Švedijoj), how cool is that! (: Totali atrakcija!

Biški keisti tie rinkimai, kažkaip anksčiau nebuvau pagalvojus kad kiekvienoj šaly taip gali skirtis, maniau visur viskas vienodai

Rinkėjo pažymėjimas – atėjo paštu, nieko pasirašyt nereik

Išankstinis balsavimas – pilna visam mieste vietų kur gali prabalsuot iš anksto, net universitete buvo, niekur registruotis nereikia ir niekam pranešt irgi nereikia

Pats balsavimas – čia didžiausia nuostaba buvo – nėra vieno balsavimo biuletenio, vietoj to ateini ir pamatai va tokį vaizdą:

Taigi, aiškinu sistemą – ateini prie stalo, pasiimi tris tuščius vokelius. Na, mano atveju du vokelius nes už parlamentą balsuot negaliu. Į kiekvieną vokelį įdedi po lapelį su pasirinktos partijos pavadinimu ir gali pažymėt (arba nežymėt) kandidatus. Baltas lapelis – savivaldybės rinkimai, mėlynas – apskrities, geltonas – parlamento. Pievos kažkokios. Lapeliai sudėti viešai, ir šiaip tą lapelį jau gali būt iš anksto atsinešęs nes kai rinkimini spamą siunčia visos partijos tai tų lapelių ir rekomendacijų ką žymėt tau betkiek prikiša. Kol nenuėjau balsuot tai galvojau tie lapukai šiaip informaciniai, o pasirodo kad tikras dokumentas ((: šakės. Kalnai makulatūros.

Tai va, sukiši savo lapelius į vokelius, vokelio vienam krašte yra skylutė kad matytusi kokios spalvos čia balsavimas ir paduodi dedei, kuris patikrina tavo rinkėjo pažymėjimą ir sudeda balsą į dėžutę.

Tiesa, mes ėjom balsuot iš anksto (bo sekmadienį ir taip yra ką veikt), tai gal dėl to taip viskas nekonfidencialiai, Brangusis prisiekinėja kad sekmadienį gali biški slapčiau tuos lapelius pakuot niekam nematant, na bet vistiek kažkokia keista sistema. Ir labai jau lengva (prabunda lietuviškas sukčiavimas) pirkt balsus – padavei rinkėjui jau pripildytą lapuką ir viskas. Keista keista keista (:

Apart to, tai nežinau kaip jums, bet man sudalyvavus kokiuose nors rinkimuose atsiranda toks pakylėjimo ir pilietiškumo jausmas ((: patiko. Nelabai aš čia gaudžiaus jų partinej sistemoj (nors biški labiau aišku kur kokia kryptis, palyginus su LT), bet belekaip tai juk nebalsuosi, pasiskaičiau šiek tiek, susigalvojau porą aspektų kurie man svarbūs tai manau kad už normalius prabalsavau. ((: Ir šiaip, kažkaip kai pats sudalyvauji sprendimuose, tai pradedi labiau sekt kas vyksta. Priedo, įgijau teisę bambėt jei dabar savivaldybė ar apskritis kokią nesamonę sugalvos padaryt… Yeah! ((:

Va tokie vat politiniai nuotykiai. O šiaip baisiai daug darbo (valio!) ir nėr kada rašyt (: