BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Viso gero, Mingo, labas, Ideal Comfort!

Kaip “akademikė”, vis dar naujus metus skaičiuoju ne kalendorinius, o tarp vasaros atostogų (: Tai ta proga visus sveikinu su artėjančiais naujais metais, valio! Čia Švedijoj veiksmas prasideda jau šiandien, tuntai naujų Erasmus studentų plūsta iš visų pusių.. Bet čia tik šiaip lyrinis nukrypimas, kurio prasmė bus įrašo pabaigoje, hoho, kokia intriga ((:

O iš tikro viskas čia apie tai, kad savo jau deja papuvusį ir deja labai klebantį ir deja traškantį geležinį žirgą vardu Mingo pakeičiau į kiek naujesnį ir mažiau supuvusį dviratį nevaizdingu vardu “Ideal Comfort”. Senai laikas buvo… Garbingai atitarnavo man 4 metus, visko kartu matėm ir patyrėm, bet kai jau pedalai klypuoja, pavaros nelabai junginėjasi, sėdynę varnos suvalgo ir šiaip nebedžiugina ir remontuot nebeapsimoka tai ką padarysi, tenka keist (:

Prisiminkim kartu, koks gi puikus šitas aparatc buvo.. Aišku, pagrindinis akcentas buvo labai shiny skambutis (:

Seni seni naivūs pažadai apie naują rubriką čia: Shiny goes Mingo part 1, part 2. Iš tikro tai buvo tų žygių daug ir įvairių, pritrūko tik valios pasipasakot (: O kiek visokių nuotykių kartu! Kritau du kartus, nuo vieno skrydžio randai iki šiol, o kitas buvo toks sulėtintas juokingas virst-čiūūūūžt-šliopt-čiūūūūt ant apledėjusio posūkio kad tik šiaip smagu prisimint. Žiemą išbandytas. Per pavasarines pūgas irgi. Ir tikrai būna žieminės dviračių padangos su geležiniais dygliukais! Rimčiausi žygiai buvo 40 km ir 70 km (including blynų kepimas), apart visokių šiaip eilinių grybavimų ar nuvažiavimų pasimaudyt. Didžiausia nuoskauda buvo kai rajono vaikai nuspardė galinę lempą ir važinėjau be jokio nugarinio atšvaito. Didžiausia intriga – kažkas šią žiemą pavogė jį iš dviračių sandėliuko, bet kadangi matyt per lievas pasirodė pabandžius važiuot, tai kitą dieną atsirado neprirakintas prie namo vėl…  Moralas: nepirkit spynų-trosų, geriau U formos spyna ir negalvokit, kad jei prie dviračių saugyklos prieit reik magnetinio rakto, tai jie saugūs (: Remontai per tą laiką buvo “net” du (keitė šuniukus ir tiesino ratą), tai sakyčiau dar labai gerai prasisukau.

Tuom odę Migo ir pabaigsiu, tegu jis ir sekančiam šeimininkui daug džiaugsmo ir nuotykių atneša, pereikim prie naujo super puper ak ak ak Ideal Comfort (nu su pavadinimu tai pramazino kūrėjai, kai palygini su aplink riedančiais visokiais Nishiki Bombardier arba Giant Boulder 600 ar Tritonais…). O buvo viskas taip!

Čia staiga įvyksta nukrypimas/priminimas į įrašo įžangą mininčia naują Erasmus “sezoną”.

Baisiai mėgstam priimt svečius (khem-khem, užuomina visiems dar nedrįsusiems apsilankyt), tai kai vienam šviežiam KTU studentui prireikė nakvynės porai naktų, tai ir priėmėm (ant labai patogios ir talpios sofos, khem-khem antrą kartą). O studentas nepasimetęs visai, pačia pirmą dieną pats pirmas projektas buvo nusipirkt dviratį. Nusipirko sėkmingai, o kai pamačiau kad tokį net visai padorų ir nenudrengtą gavo, pagalvojau kad gi tikrai, ko aš miegu, reik bėgt pirkt kažką kol nauji studentai nenušlavė visko kas juda. Vienam rusy asortimentas nelabai patiko, nukeliavom į kitą parduotuvę, kur brangesni ir naujesni. Ir ten pamačiau… Woosh! Patiko iš pirmo žvilgsnio (: Naudotas 3 metus, bet kaip kažkoks “pabandymams” skirtas, tai nelabai nukankintas, ir bais’ šviežiai atrodantis. Čiupau iš karto, pardavėjas net sutiko Mingo paimt ir padaryt nuolaidą, tai du zuikiai vienu šūviu. Gerai kad netikrino kaip pedalai kliba, gal nebūtų sutikęs ((:

Ta-daaah

Nuotrauka viso grožio ir mano džiaugsmo neatskleidžia, bet o kad jūs matytumėt koks gražus matinis rėmas. Atrodo kaip naujas praktiskai. Ir kaip smagiai važiuoja, tyliai minasi, ir kaip pavaros lengvai persijungia ir netgi visos veikia! U-la-la. Aišku tie paskutiniai džiaugsmai tai sukelti gana ilgo važinėjimo su visokiais Mingo garso ir judesio spec.efektais, net buvau pamiršus kad būna kitaip.

Aplipintas visokiais lipdukais rėmas, a la va šitas (nors realiai tai cia cituojant kažkokį dviračių forumą “A fancy-sounding name for the ordinary tubing used to build cheap bicycle frames.” – bet svarbiausia kad fancy!)

Ir net parašyta jog sukurtas ir surinktas Europoj, ne šuns pypas taip sakant! ((: Pagooglinus paaiškėjo kad čia graikiškas daiktas, įdomu kaip atlaiko žiemas, bet jei jau tris metus Švedijoj atbuvo ir dar važiuoja tai turėtų būt viskas gerai.

Žodžiu, lakstau kaip vėjas, džiaugsmo pilnos kišenės, ir kai priparkuoju prie namų tai ir tik atsikėlus ir prieš miegą bėgu pro langą žiūrėt ar dar stovi savo vietoj… Tfutfutfu,tris kartus bar bar bar i medį (:

Nauji nuotykiai, traumos ir įspudžiai await us in da future!

Rodyk draugams

Paukščiukai kasdieniniai

Pastaruoju metu taip daug darbo, kad net savaitgaliais nėr kada išlyst į gamtą pasigrožėt nei vaizdais, nei paukščiais (: Reik juk prieš vasarą prisiaugint bandinių tiek, kad rudenį užtektų ką veikt, nes neturėsiu priėjimo prie didelių aparatų. Eh, gerai, kad atostogos greitai.
Bet, pasirodo, visai nebūtina kažkur toli važiuoti, norint pamatyt daug paukščiukų. Tuo man šie padarai ir patinka - jų daug įvairių, jie visur, ir kai pradedi žvalgytis, suvoki, kad ne tik žvirbliai ar balandžiai aplink skraido. Iš tikro labai įdomiai tas paukščių pastebėjimas vystosi. Pradžioj atrodo, kad nieko įdomaus nėra. Po to, kai jau pastebi kokią naują rūšį, tai po to ją nuolat visur matai. Kaip jie ten atsirado, kur jie buvo anksčiau? ((: Palaipsniui atsiveria akys.

Tai va, bandžiau paskaičiuot, kiek skirtingų paukščiukų galiu pamatyt vien pakeliui iš namų į darbą. Na gerai, šiek tiek gal mano situacija geresne nei vidutinio žmogaus, nes važiuoju per diiidelę diiidelę pievą su daug gyvybės, netoli namų yra upelis, o kartais kai pučia vėjas tai minu per miškelį. Bet vis tiek, manau kad galima ir be tokių sąlygų daug ką pamatyti.

Paskaičiuokim, ką gi jau mačiau prie namų arba pakeliui…

  1. Karklinis žvirblis
  2. Paprastas žvirblis
  3. Varna
  4. Kuosa
  5. Šarka
  6. Kovas
  7. Varnėnas
  8. Rudagalvis kiras
  9. Paprastasis kiras
  10. Rudagalvis kiras (o gal juodagalvis? O gal Bonaparto? Reiks atidžiau pastebėt)
  11. Antis (kadangi netoli upelis, tai antys kaip kokios benamės katės slankioja aplink namus ir gulinėja ant pievučių)
  12. Pempė
  13. Kregždė
  14. Juodasis strazdas
  15. Smilginis strazdas
  16. Strazdas giesmininkas
  17. Bukutis
  18. Kikilis
  19. Žaliukė
  20. Mėlynoji zylė
  21. Didžioji zylė
  22. Sniegena
  23. Kėkštas
  24. Baltoji kielė
  25. Geltonoji starta
  26. Vieversys
  27. Dagilis

Jei įskaičiuot dar nuėjimą prie upelio karts nuo karto, prisideda:

Gulbė, Kanadinė berniklė, Laukys, Klykuolė, Dančiasnapis, Upinė žuvėdra, Kormoranas

Na va, nei daug nei mažai, visi 34! Ir galimybė pamatyt - praktiškai kasdien. O kiek dar paukščiukų, kurie taip greit purpteli ir nuskrenda, kad dar nespėjau suprast ką mačiau? (: Ir tikrai nepradėjau visų iš karto pastebėt… Va pavyzdžiui praeitais metais irgi daug pro tą patį lauką/pievą dviračiu mindavau, bet kažkokia akla buvau, šių metų naujiena - tam lauke gausiai veisiasi vieversiai ir pempės. O šiandien buvo didi diena, nes pirmą kartą pamačiau dagilius. Iškarto tris. Baisiai gražūs, beje. Ir dabar nuoširdžiai tikiu, kad nuo šiol juos matysiu daug dažniau (: Keistai tos smegenys veikia… Bet iš kitos pusės - nuolatinis atradimo džiaugsmas ir adrenalino pliūpsniai, kai staiga pamatai kažką naujo… Jėga (: Pabandykit!

Rodyk draugams

Nuotrupos kasdieninės, balandis-gegužė

O gi tikrai, jau gegužė! Kaip greitai bėga laikas (: Tuoj vasara!

Pastebėjau, kad feisbukas yra blogis – tuom, kad anksčiau kai kas įvykdavo įdomaus pirma mintis būdavo “O, į blog’ą parašysiu!”. O dabar, pakeiti statusą ir viskas… Tai ka bepasakot? Bet va šiaip ne taip, pritaupiau visokių niekelių, kam nepatinka nerišlūs įrašai su daug skirtingų nesusijusių įvykių – geriau neskaitykit (:

  • Aną ketvirtadienį kartą gyvenime valgiau obuolį važiuodama dviračiu! Ou-je! Aš sužavėta savo gabumais ((: Iš tikro tai skubėjau namo nes jau buvo 20:00, bet tuo pačiu ir valgyt jau labai norėjau… Bet nenusiverčiau! Tiesa, nepaisant to, kad Švedijoj vos ne kasdien minu dviratį jau nuo 2007 metų, vis dar nemoku važiuot be rankų, ir nuo vairo drįstu atitraukt tik dešiniąją (gi kairė svarbesnė)… Be rankų tik sapnuose važinėju ir vis būna mintis, o tai kaip dabar atgal tas rankas prie vairo nutiest?
  • Kalbant apie dviračius, tai išklibo mano mielojo Mingo pedalai, kas reiškia klypt-klypt girgžt-girgžt kiekvienam apsisukime, pradeda erzint. Gal reiks kokį naujesnį metalinį žirgą susirast? (: Vasara turėtų būt geras laikas tam, kadangi visi erasmus išvažiuoja ir atsikrato savo transporto priemonių, tai gal bus neblogas pasirinkimas. Woosh. Mingo 2, Turbo X! ((:
  • Mano nuostabusis ofiso augaliukas “Happy Bean” visai nugeltonavo, lapų galiukai pajuodo, kiti apskritai nukrito, ir atrodo ne-kaip. Tai tris žalias šakeles nulaužiau, sumerkiau į vandenį, pradėsiu iš naujo (: Įtariu kad tiesiog vazonėlis jau per mažas pasidarė. Aišku, normalus žmogus gal persodintų visą augalą, bet aš, panelė “sodininkė” pagalvojau, kad paprasčiau į tą patį puodą mažiukus sukišt… Apsimetu, kad matyt tokia normali šio augalo gyvavimo trukmė… Užteks kankint (:
  • Tęsiant apie sodininkystės džiaugsmus, tai pagaliau pribrendom ir nusipirkom virtuvės palangei pailgą cinkuotą vazoną prieskoniams and stuff. Jau auga bazilikai, čiobreliai ir kalendra. Ką turėjau tą pasėjau, neišdygo tik meirūno lysvė, nors galiu prisiekt – vakar įžiūrėjau ten naują mikrodaigelį, tai gal ir bus! Pats aukščiausias sodininkavimo lygis bus jei įvaldysim dar ir balkoną – viena bendradarbė sugeba ir salotų ir morkų visokių užsiaugint, tai kuom aš prastesnė?

Vakar “nuėmiau” pirmą derlių – nuskyniau 8 baziliko lapelius ir paslėpiau karštuose sumuštiniuose, mmm (: Nuotrauka jau tampa šiek tiek neatitinkanti tikrovės, nes auga viskas ne dienom, o valandom!

  • Aišku, balkone bent kolkas kažkaip nedrąsu sodint, maža ką, gal ims ir užsnigs vėl? Žinau, Lietuvoj irgi snigo, bet tik kai savo akim pamatai gegužės mėnesio pūgą tik tada ir sureaguoji kaip reikiant (:

(“pavogiau” iš Brangiojo, printscreen nuo feisbuko, hah)

  • Kurybinės kančios rašant savo pirmąjį tikrą mokslinį straipsnį (jaunystės kūryba Lietuvos fizikų žurnalui nesiskaito) – pagaliau! Ir pagaliau būsiu pirma autorių saraše (reik dviejų straipsnių kur aš pirma arba antra, kad apsigint pusę doktorantūros)! Norim kad priimtų į Journal of Applied Physics, tai čia tipo kietai, jeigu ką (: Tik labai jau sunkiai į priekį stumiuosi, reik aprašyt TEM paveiksliukus, tai pajaučiau kad žodyno tam trūksta. Na, bet kaip nors! Vienas netikėtas džiaugsmas – kadangi prireikė tuos visus paveiksliukus klijuot į vieną, stumdyt, skales perpiešinėt ir panašiai, gavau į darbinį kompą Photoshop CS5 licenziją, pirmą kartą legaliu naudojuosi gyvenime (gėda, žinau, bet gi brangus, o man dažnai nereikia). Šakės, kaip daug visko pasikeitę… O ir šiaip aš jau beveik pripratus prie nemokamo Paint.NET, tai dabar viską vos ne iš naujo tenka. Bet tai vaje kaip smagu! Taip ir niežti nagus ne rašyt o kokį meną daryt (žr. daržo nuotraukas). Procrastination visu pajėgumu.
  • Per Velykas Švedijoj laisvadienių gaunasi nuo ketvirtadienio iki pirmadienio – kalnas! Ta proga jau atidarėm nakvynės palapinėje sezoną, labai romantiškai su Brangiuoju nužygiavom į absoliučiai middle of nowhere esančią pelkę/buvusią aviacijos šaudynių pratybų vietą, kur artimiausias autobusas – už 10 km ir savaitgaliais važiuoja kartą į dieną ir visą naktį klausėm per miegus pempių, gervių o svarbiausiai – tetervinų skleidžiamų garsų. ŠAKĖS kaip jėga buvo. O diena miške tylu tylu, kai palygini kas ten naktį dedasi, vaje. Aišku tie +2° gal ir nebuvo labai laikas pradėt nakvot miške… Bet užsitempus vilnonę kepurę ant nosies buvo visai pakenčiama. Žiūroną dar kart išbandėm, matėm kaip tetervinai viens prieš kitą uodegas išpūtę šokinėjo, vai vai.

Nuotrauka, kur daug vaizdo – maksimaliai su mano 20x fotiko zoomu pritraukta (: labai įsižiūrėję galit pamatyt keturis taškučius – va ten yra tie paukščiukai ((: Iš viso kokių dvylika suskaičiavom. Keisčiausiai atrodė vienišas tupintis liaunam medely, labai jau netiko jam ant šakos būt, daug gražiau šie paukščiai atrodo ant žemės. Daugiau visokių nuotraukų: pirma diena, antra diena

  • Grįžau augint bandinių ir daryt eksperimentų į senąjį didįjį Ragnarök, my good old friend! Jessie šiuo metu okupuotą žmonių auginančių visokius ten bismuto oksidus, tai mano nitridams ten ne vieta, deguonis tfu tfu tfu, blogis (: Tai va, dabar senai pamiršti seni gliukai, nauji “know-how”, vaje kiek adrenalino (: šiandien vieną bandinį pamečiau (blogai pritvirtinau bet pastebėjau kad kabaliuoja jau kai valandą laiko kaitinau, tai teko atvėsint, o po to kol ištraukinėjau tai ir prapuolė safyro gabaliukas), bet vieną šiaip ne taip pavyko užaugint, tikiuos sėkmingai. Labai pasimiršta įgūdžiai per 2-3 metus, šakės, tai gerai kad yra kolegų instrukcijos ant sienos pakabintos…
  • Tai va, žygiuoju atgal į laboratoriją, paruošiu bandinį rytojui ir sąžinės graužimui prigriebus porą mokslinių straipsnių apie panašius dalykus, tam atvejui, jei prieš miegą kils įkvėpimas ir bus jėgų skaityt ne science-fiction (šiuo metu braunuosi per 1000 lapų Neal Stephenson “Anathem” – cyberpunk, kvantinė mechanika ir filosofija viename!) ir tada jau keliausiu namo (: Kaip smagu kad nebetemsta anksti, bet vis dar negaliu priprast ir laike nebesigaudau!

Jei iki čia perskaitė kas nors, tai džiugu ((: ačiū už dėmesį, gero vakaro ir laukite tęsinio…

Rodyk draugams

Ornitologiškas žiūrono debiutas

Pavasaris! Paukščiukai! Yeah! (: Prieš porą savaičių nepabūgom vėjuotų -2°C, nusprendėm kad jau LAIKAS ir susirinkę visą stebėjimo ir fotografavimo įrangą, stovus, knygas, termosą su arbata išmynėm link Roxen ežero pasilipt į paukščių stebėjimo “bokštelį” ir pažiūrėt, ar jau kas nors grįžo.

O šiaip pagrindinis tikslas buvo pagaliau išbandyti dar praeitais metais gimtadieniui iš Brangiojo gautą 60x didinimo ŽIŪRONĄ. Ou-je (:

Va jis, kaltininkas

Viską mačiau, cha! Vienintelis dalykas prie kurio reik priprast ir dar trūksta praktikos – žiūrint iš viršaus gana sunku nutaikyt žiūroną į norimą objektą, ypač jei objektas yra pempė ir sugalvoja nuskrist, jau nekalbu apie plėšriuosius, kuriuos ant žemės retai pamatysi… Be šansų kolkas (: Reik kokius žiūrono taiklumo kursus praeit turbut, ir daug praktikuotis, heh. Apart to – na gi tikrai puikus žiūronas, kai nutaikai į vieną tašką ir stebi… Vat kad dar fotikas tiek trauktų, tai iš vis gerai būtų (:

Žąsys žąsys žąsys GULBĖ žąsys žąsys žąsys ANTIS ((:

Pastebėtas laimikis: gulbė giesmininkė, gulbė nebylė, baltaskruostės ir kanadinės berniklės, pilkosios ir baltakaktės žąsys, turbūt dančiasnapiai, klykuolės, kormoranai, varnėnai ir pagrindinė atrakcija – pempės! Tas labiausiai norėjosi fotoginklu pagaut bet sunkiausiai ir sekėsi – tiek dėl jų skraidymo greičio, tiek dėl sustingusių pirštų ir didelio atstumo iki mažų paukščiukų ((: Bet šiaip nieko labai egzotiško nepamatėm, na gal tik tos baltakaktės žąsys nematytos buvo, o šiaip gulbių, kanadinių berniklių, klykuolių, kormoranų ir dančiasnapių pas mus prie namų upelyje visada yra… Na bet tikram ornitologui kiekvienas žvirblis - džiaugsmas! Tuo ir guodžiuosi (:

Yeah, pempė!!!

Pučiant lediniam vėjui einančiam kiaurai rūbų ir kaulų nepasidavėm ir tais pačiais kuo toliau tuo labiau sustingusiais pirštais fokusuodami žiūroną bei fotografuodami iškentėm net kokią valandą. Aš mumis didžiuojuos ((: Bet po to visos tos žąsys užkniso, nelabai įdomus paukštis stebėjimui, truputį nusivylėm jų gausa ir kitų paukščių ne-gausa, ir jau kai buvo per šalta net pasedėt arbatos išgert patraukėm namo, šį kart bent dviračiams pavėjui buvo, ak koks malonumas. O dar minant namo kaip bonusas/paguodos prizas dar ir nebaikščios stirnos ant lauko ganėsi:

Įdomu, ką jos ten valgomo randa?

Tai va. Išvados – žiūronas jėga, po tokio priartinimo jau fotoginklas su savo 20x nebetenkina nes norisi viska nufografuot ką matai. Būna kietesnių žiūronų kur prie okuliaro galima primontuot kokią muilinę, bet čia ne tas atvejis (: ir šiaip, kol tik pradžia rimtesnių stebėjimų tai neverta labai daug investuot, pirma reik pradėt labiau gaudytis kas yra geras žiūronas ir kokio būtent reikia… O dar ateičiai: nevažiuot prie ežero prie vėjuotų -2°, išmokt žiūronu sekt greit judančius objektus… Na, svarbiausia ekstremaliai kažkaip, bet sakyčiau pakankamai sėkmingai debiutavom ir panaudojom žiūroną. Iš kitos pusės – po tokių patyrimų kitą kartą jau niekas nebus baisu! ((:

Rodyk draugams

Pavasario vėjai

…jau atpūtė žibučių (: Uuuu, valio! Dabar jau tikrai pavasaris!

Na, antras požymis turbūt tai kad švedai be maikių jau ant suoliukų deginasi ir būtinai ką nors vakarais kepa. Bet čia ne apie tai (:

Gėlė pasakė vėjui, kad ji pražys rytoj,
O vėjui pasigirdo, kad ji pasakė “tuoj”…
(Iš H.Radausko “Gėlė ir Vėjas”)

O jau kalbant apie vėjus, tai gerai įsipūtę čia pas mus buvo, 2-3 savaites iš eilės, kartais vos paeit buvo įmanoma, ką jau kalbėt apie važiavimą dviračiu. Tai šiaip pralinksmino vaizdai, iš ko pažinsi, kad vėtra siaučia. Lietuvoj vėjas medžius varto, o Švedijoj – dviračius… ((:

Su pavasariu!

Rodyk draugams

Kaip žemė Tokijuj drebėjo arba surrounded by men in black

Na ir išsirink tu man vieną dieną Tokyo aplankymui būtent tada, kai viską nusprendė sudrebint tos nelemtos besislankiojančios tektoninės plokštės…

Japoniją aplankiau ISPlasma2011 konferencijos proga, didžiai atstovėjau prie savo pirmo rimto posterio, prieš konferenciją spėjau aplankyt Kyoto, pasigrožėt žydinčiom vyšniom aplink Nagoya pilį, pastebėt paukščiukus parke, ir likusią vieną laisvą dieną iki skrydžio atgal išlekiau greituoju Shinkansen traukiniu Tokyo pamatyt, gi reik padaryt “check” (: Dar ir pro Fuji kalną praskriejau, pasisekė su oru tai įamžinau susirietus prie vagono durų po kažkokiu kolega-turistu prancūzu.

O pats Tokijus nepatiko… Dar ir iki drebėjimo nepatiko. Valandą blaškiaus aplink stotį beieškodama kur gi koks didžiulis informacijos centras milijonams turistų. Matyt nemadingi tokie, bet šiaip ne taip radau kažkokią kamurkę pagaliau. Paaiškėjo, kad Imperial Palace penktadieniais nedirba. Pati kalta kad anksciau nesusiziurejau, bet realiai vistiek tik tą dieną laisvą turėjau, tai nieko nebūtų pakeitę.

Na gerai, sulindau į metro ir iškeliavau seniausios budistų šventyklos Sensoji (Asakusa). Check.

Po to atėjo laikas aplankyt Akihabara rajoną – žymus tuo kad neišpasakytas kiekis elektronikos parduotuvių, ir atseit kainos geresnės nei Europoj. Radau Brangiajam jo išsvajotą Nikon D7000 (:

Na tai va tam Akihabara rajone beklaidžiojant, nagrinėjant žemėlapį informacijos biure ir pradėjo po truputį žemė vibruoti. Pirma galvojau, kad gal koks traukinys pro šalį važiuoja, ar ką, tuo labiau aplink nesimatė jokios kitų žmonių reakcijos. Ale bet drebėjo drebėjo, ir vis stipriau ir stipriau, ir žiūriu jau iš tarnybinių patalpų visi pradėjo lyst, žiūriu į lauką – kaip skruzdelės žmonės iš pastatų pabiro. Aš atsistojau tvarkingai po biuro įėjimo stakta ir apsimečiau, kad žinau ką darau. Kratė stipriai. Aplink buvo tylu, jokių klyksmų, pagrindinis garsas sklido nuo drebančių pastatų, lyg daug skardų traškančių. Vaizdas neapsakomas ir neaprašomas ir net protu nesuvokiamas, kai matai belekiek-aukščius viens kito atžvilgiu siūbuojančius, kaip drebučių tortas (apie tą ir galvojau, kai išsižiojus stebėjau). Būčiau buvus mažiau išsižiojus, būčiau pradėjus filmuot, bet dašuto tik pagrindiniam smūgiui praėjus, tai nepavyko nieko uždokumentuot, tai nekokia iš manes žurnalistė. Taip va taip va.

Drebėjimas keistas dalykas. Kai po kojom tau viskas juda, ir apsidairai, ir bandai suvokt kad ne tik tau vienai juda, bet ištisas Žemės plutos gabalas makaluojasi, tai tikrai sunku nupasakot koks jausmas. Neaprėpė mano smegenys šio įvykio mąsto, kaip įmanoma aprėpt faktą, kad ne tik tavo rajone, bet visa sala dreba? Milijonai žmonių jaučia tą drebėjima vienu metu. Fantastika.

Buvo baisu, bet kadangi pastatai liko stovėt, niekas nuo jų nenukrito, tai labai nepanikavau. Minia atrodė rami, bent jau niekas neklykavo ir nelakstė paniškai, visi labai susikaupę, rimti, isitempę ir kas turėjo telefonus, matyt bandė susisiekt su artimaisiais. Pasijautė, kaip japonai juodą spalvą mėgsta:

Pastovėjau dar po ta stakta kurį laiką, žiūriu kad nieko nevyksta, visi kiti irgi tik stovi. Kai pradėjo žmonės po truputį judėt, pajudėjau ir aš, ratais pasiblaškiau nesugalvodama, ką gi dabar reik daryt. Bebūnant kažkokioj parduotuvėlej dar karta papurtė, vėl visi išėjo po staktom kas į vidų buvo grįžę, bet šį kartą jau menkiau.

Po to sugalvojau, kad turbūt apie pakilimą pasižvalgyt į Tokyo Tower nereik net galvot, ir iš vis laikas baigt turistaut, reik keliaut atgal į Nagoya. Metro ir traukiniai sustojo, ties autobuso stotele kaip mat išsirikiavo baisybė žmonių, tai pasiklausinėjau kuria kryptim centrinė stotis ir pajudėjau… Kartu su puse miesto gyventojų turbūt… Net nekilo abejonių, kad einu teisinga kryptim, nes visi ėjo ten pat.

Daugiau Tokijo nuotraukų - čia. Bet po drebėjimo tai nelabai daug ką befotografavau.

Pasiekiau stotį per kokį pusvalanduką, pakeliui mačiau porą išdužusių langų, keletas gaisrinių pralėkė pro šalį, bet tuo ir apsiribojo, tai net negalvojau kad čia kažkas labai rimto įvyko… Naiviai nuėjau iki bilietų kasos ir sakau man prašom vieną bilietą į Nagoya. Cha… Optimistė. Kasininkė sako “Earthquake today. No shinkanshen”. Hm.. Galvoju, ką gi dabar daryt? Radau traukinių informacijos postą, kur šiek tiek geriau angliškai kalbėjo, tai pasake kad sorry, bet šiandien turbūt jokie traukiniai niekur nevažiuos. O kad man skrydis ateinantį rytą, tai jau mažai kam rūpėjo. Stotis prisikimšus, visi sėdi ant laiptų ir šiaip patogiai įsitaisę, tai jau kai pradėjau dairytis pagalvojau kad atrodo įtartinai panašu į ruošimasi ten ir nakvoti ((: Pasijautė, ant kiek aš nesuvokiu kas yra žemės drebėjimas, nes man net minties nebuvo kad dėl to turi nevažiuot traukiniai, ir greitkeliai uždaryti (naiviai klausiau ir apie tarpmiestinį autobusą… cha antrą kartą). Na gerai. Ką toliau? Pavaikščiojau po stotį ir pamačiau didžiulę minią žmonių vienoj vietoj susigrūdusią, galvoju eisiu ir aš pažiūrėsiu, gal kokia informacija ar kas. Kaip paaiškėjo, visi apspitę televizorių. Tik pamačius gaisrus ir cunamio nuplautus kaimus pradėjo man į smegenis skverbtis kad viskas čia ne taip paprasta ir padrebėjimas nebuvo toks jau kasdieninis…

Jau tada nejuokais sunerimau ir nusprendžiau kad vistiek neturiu ką veikt, tai eisiu geriau aš interneto paieškot ir saviškiams pranešt kad aš gyva. Šiaip labai nesmagu buvo būt vienui vienai, nesuprantant kalbos ir nuolatinių pranešimų per garsiakalbius, telefonas mano Japonijoj neveikia (nes pas juos jau senai nebe GSM), grynų kišenėje koks 1500 jenų (kas atitinka maždaug 45 litus – ne daug jei tektų nakvot ir dar valgyt ir dar maža kam), bankomatai neveikia, nejaponiškom kortelėm aplamai mažai kur atsiskaityt įmanoma, nieko nepažįstu, nu žodž, lost in translation visiškas.

Internetą radau šiaip ne taip, ir net nemokamą, pasirodo pasiuntė mane į turistų centrą kuris visai neakivaizdžioj vietoj. Bet tada bent saviškius nuraminau, turbūt visiems baisiau negu man buvo, kol aš kaip dievo avinėlis klaidžiojau nežinodama kas vyksta (: Tam informacijos biure pasibaigus mano nemokamam internetui paprašiau pažiūrėt, o gal jau shinkansen važiuoja, ir akurat – paleido liniją link Osaka (ta kur man reikia), valio! Bėgte į stotį, gavau bilietą, įsigrūdau į traukinį, atsisėdau vagone, kur man nepriklauso (yra skirti trys vagonai nerezervavusiems), nes daėjau iki ketvirto vagono vidurio ir pamačiau kad jau toliau eilutė. Na, bet nieks manes neišsodino, prisikimšo traukinys vyrukų juodais kostiumais ir išvažiavom. Nemačiau daugiau nei vieno europietiško veido aplink, tai gana vienišas jausmas. Kelionė truko dvigubai ilgiau negu priklauso, matyt važiavo lėčiau iš atsargumo, bet jau nieks nebuvo svarbu, džiaugiaus tik kad važiuoju ir nereiks miegot stoty (: Tiesa, oro uostas iš kurio turėjau skrist yra pastatytas ant dirbtinės salos, tai dar truputį buvo neramu, ar jis vis dar egzistuoja, kadangi neturėjau labai daug informacijos kur cunamiai smogė, na bet pasirodo tas Japonijos kraštas nepaliestas, tik patį drebėjimą jautė (kaip nepajausi, kai visa sala paskutiniais skaičiavimais pasislinko 2,5 metro)

Grįžus įsijungiau japonišką tv, 10 kanalų ir visi aišku tą patį rodo. Siaubas. Košmaras. Baisu. Cunamis – nesustabdomas, greitis milžiniškas, brr. Negalėjau patikėt tuo ką matau ir negalėjau suvokt, kaip man žiauriai pasisekė ir kad labai lengvai atsipirkau ir kad iš vis, palyginus su jų problemom tai man iš vis nėra kuom skūstis. Labai gaila visų žuvusių, praradusių draugus ar artimuosius, praradusių namus. Daug sugriautų gyvenimų.. O dar kai pradėjo atominių elektrinių stogai skrist į dangų, tai iš vis net nebėr ką sakyt. Sekmės jiems atsistatant, iš tikro tai juk civilizuota šalis, pripratę prie drebėjimu (kad ir ne tokių didelių), tai tikiu kad išsikapstys. Viskas bus gerai.

Jeigu dar kada keliaučiau į Japoniją (ar kokią kitą seismiškai aktyvią žemės vietą) tai pasirūpinčiau, kad turėčiau: 1. toj šaly veikiantį telefoną, 2. daugiau grynų pinigų, 3. kažkokio “emergency” maisto, na bent šokoladuką ar obuolį ir vandens, nes šį kartą buvau visiškai absoliučiai neapsirūpinusi.

Tai va tokie mano neypatingi, bet sunkiai pamirštami įspudžiai… (: Vis dar virškinu informaciją ir bandau suvokt kad buvau TEN. Nesiseka.

Rodyk draugams

(gal) Paskutinis žiemos pasispardymas

Baisiai fainai šalta buvo praeitą savaitę… Mylių tą tikrąją žiemą, kai gurgžda sniegas, nosis šarmoja ir sausa sausa… Mmm! Daugiau taip! Taip, taip, žinau, jau kovas (su pavasariu, tarp kitko)! Bet ką aš kalta, jei vieną dieną -20°C, o sekančią jau mat viskas tirpsta (: aš dar nespėjau prisitaikyt ir šalčiais atsidžiaugt…

Tai va, o kartais, kai jau visai visai šalta, tai prasideda tokie nerealūs žieminiai rūkai, kurių pasekoje viskas gražiu šerkšnu apsitraukia. Ne kartą ir ne du jau mačiau tokius vaizdus šią žiemą, bet vos spėjau įamžint, gerai kad nustojau sau sakyt “ai, taigi dar bus tų šalčių”

Na kaip galima žiema nesidžiaugt, kai va tokie vaizdai? Paprasta neišvaizdaus gyvatvorės krūmelio šakelė staiga pavirsta į galingą medį…

Visokių gluosnių-alksnių sėkliukės aplimpa gražiausiom struktūrom, ak ak (: Šerkšnas kaip kokia bakterija apkrečia visus paviršius, dauginasi, stato miestus, o po poros valandų geriau pašildžius saulutei tyliai ištirpsta ir pradingsta, ir nei ženklo nelieka iš tokio šedevro. Ir gaila, ir žavu, kad net laikini dalykai būna tokie gražūs. Gamta nuostabi (:

Rodyk draugams

Epochos pabaiga

Žingsniuoju sau koridorium užsimąsčius apie pikus XRD spektre, ir gi girdžiu pažįstamą veblenimą. Ogi senai matytas Dėdė Ūsas! Užspeitęs kažkokį profesorių klausinėjo apie ledo ritulį ir labai mosavo rankom, matyt rodė kaip reik mušt kliuškę ((:

Bet pala pala… OMG! O KUR GI ŪŪŪŪŪŪŪSAI? Noooo… Dingo. Basta. Nebėr!!!

Na viskas… Net jei jis iškrėstų ką nors naujo, kaip rašyt? Dėdė ūsas pavirto į tiesiog.. dėdę? (: Teks vadint “Keistuolis, formely known as Dėdė Ūsas”, kaip koks Prince. Imk ir sugalvok tu man taip, ūsus nusiskust. Eh.

Papildymas - pagalvojau kad gi senai googlinau, radau naują apsirašymą. 32 metai, yeah right… Įdomu, antros žmonos ieško, ar kaip? (:

Rodyk draugams

Ledukinis grožis

Kad jau pūga už lango (pagaliau!), tai galvoju reik žiemine tematika menu pasidalint (: Sekmadienį išlindom su Brangiuoju pasivaikščiot, tai kelių pakraščiuose prisižiūrėjom reto grožio leduko.

Niekad anksčiau nebuvau mačius tokių keistų struktūrų (: Po apačia – tuščia, ir lyg koks trafaretas – sienelės storos, o tarp jų lengva net pirštu išmušt ploną ploną leduką

Dar šiek tiek pašliaužiojus pakelėmis radom ir užgimimo momentą (:

Mano teorija: kažkokiu būdu pradeda kauptis šerkšnas ant ledo ir matyt tą dieną buvo nuotaika šerkšnuotis trikampėmis struktūromis. Specifinis pradinių sąlygų, drėgmės, vėjo, temperatūrų svyravimo ir kitų parametrų derinys? O po to, matyt kai pašyla, pašąla, tarpuose išplonėja, sijos sustorėja, apačioj iš vis viskas dingsta ir va tai tau ta-daam (:

Beje, turbūt pirmą kartą man gerai suveike “Auto level” funkcija Paint.NET programoje (freeware Photoshop alternatyva) ir nuotraukos tapo daug dramatiškesnės, nei originalai. O dar kol tvarkiau nuotrauka (o siaube, darbo metu), ir pro šalį ėjo kolega doktorantas, tai jo pirmas klausimas buvo ar čia savo bandinio nuotraukas iš mikroskopo žiūriu ((: žodžiu, beveik išsisukau, gaila, kad meluot nemoku. Nes jei auginčiau kokius nanosiūlus (nanorods), tai beveik panašu… Ar pvz minerologija žavėčiausi…

Gamta yra jėga (:

Rodyk draugams

Triušiai

Kaip žinia, kinų nauji metai vakar buvo. Pas mus gana didelis įvykis, kadangi labai daug kolegų iš tų tolimų kraštų, kur visiems tai pagrindinė metų šventė (: Jei pažįsti bent vieną kinietį, taivanietį, ar tailandietį tai neišvengiamai žinai ir apie jų naujus metus. Labai linksmai trečiadienį (išvakarėse) visi vakare žiūrėjo į laikrodžius, kada jau čia jau jau jau! Tai vieniems buvo 17:00, kitiem 18:00, tai ir sveikino visi vieni kitus pagal savo gimtasias laiko juostas ((: atrakcija.

Na o bet mane asmeniškai labiausiai nustebino visų jų reakcija kai linkėjau “Be a good rabbit” (gudriau nesugalvojau, sorry) – pasirodo jų akyse europiečiui čia labai aukštas išprusimo lygis žinot kad a) kinų kalendoriuje yra gyvūnai pagal metus b) žinot kokio gyvūno metai bus. Išbandžiau net su 4 kolegom, visi vienodai nustebo ir pasijaučiau pakilus jų akyse ((: Visi klausinėjo, kaip čia taip ir kodėl aš žinau apie tuos triušio metus, tai net nežinojau ką sakyt. Kažkaip kai Lietuvoj augi tai visada prieš naujus metus per kokias žinias pasako kieno metai bus, visi žino kieno metais gimę.. Ir iš kur mes tokie išprusę?

Niekad anksčiau nebuvau pagalvojus, kad žinojimas apie kada kokio gyvūno metai yra kažkoks ypatingas apsišvietimas.. Bet matyt bent Švedijoj tai nelabai kas domisi tokiais dalykais. Keista (: Ar aš ir lietuvių kontingente mažuma?

Tokie va gilūs filosofiniai klausimai kankina prieš savaitgalį…

Rodyk draugams