You say I must be something before I’m thirty

Kaip gi shiny ir be statistikos, beigi grafikų (:

Žingsniavimo progresas buvo pakankamai stabilus, su nedideliais šoktelėjimais kai į žygį pažygiuodavom (:

Kasdieniniai pasiekimai…

Kartais patingėdavau, bet kartais prižingsniuodavau kaip reikiant (: Tuščiausios dienos buvo arba šiaip sekmadieniai kai nesugalvodavom ką veikt, arba pvz puseserės vestuvės kai prie suknelės visai nederėjo žingsniamačio mygtukų spalva, tai teko nusiimt ((:

Galvoju, visai būtų smagu man pačiai prisiminit produktyviausias dienas, tuo pačiu ir šiaip pasimaivyt kokia aš didė žygeivė ((:

2009 gegužės 16: 38816 žingsniai dviese. Dvi mergos sugalvojom eit per miškus palei Katrineholm.

2009 gegužės 21: 46093 žingsniai vėl vien dvi mergos nuo Bjärka Säby iki namų

Po to buvo šiek tiek pertrauka, neskaitant bastymųsi Islandijoj (kurios iki galo taip ir nepabaigiau aprašinėt ir nuotraukom girtis)

Vasaros atostogoms pasibaigus vėl kibom į švediškų takų nagrinėjimą (:

2009 rugpjūčio 15: 48178 žingsniai keturiese nuo Kisa iki Pinnarp, per Misterfall ir atgal į Kisa. Šitas žygelis gana žiaurus buvo vien dėl to kad paskutines tris valandas nykiai pylė lietus (dar savo turbo hifrofobiškos striukės neturėjau) ir skverbėmės per viržius, gailius ir šiaip pelkių pakraščius. Didžiausia atrakcija buvo keltas/valtis, kai atsisėdi ir pertempi save su virve į kitą sąsiaurio krantą, o taip pat pamatem a la didįjį kanjoną, švedišką versiją. Ledynai šliaužė ir išgraužė tokį siaurą tarpeklį, woosh (: O dar apsčiai bruknių prisirijom. Didžiausia nelaimė – kažkodėl and 640×480 dydžio nuotraukų nustatytas fotikas, to pasekoje matyt teks eit dar kartą ((:

2009 rugsėjo 13: 43029 žingsniai tryse. Keliavom iš Hästholmen (arklių kalva) į Ödeshög (vienišą aukštumą) palei vieną didžiausių Švedijos ežerų Vättern. Man tai šitas žygis pats gražiausias  buvo, nes beveik visą laiką ėjom atviromis uolomis palei pat ežerą, tai jau vaizdų, vaizdų prisižiūrėjom, ak! Hästholmen dar užmatėm blusų turgų iš  bagažinių tai kaip kvailiukai nusipirkom 4 gražius puodukus ir tempėm ant kupros visą kelią. Taip pat sutikom būrį narų, kurie kaip tik ruošėsi lipt į vandenį ((: Taip pat Brangusis pabaidė jo manymų žaliąją meletą, bet aš tai nemačiau, deja. Užtat aš radau čiobrelių! Taip pat apsišvietėm, kodėl kaikur uolos būna gludnios su įrėžimais, o kitur ne – pasirodo vėl ledynai pridirbo – šliaužė ir šlifavo, o kartais akmenį pagaudavo ir tas akmuo rėžį palikdavo. Atrakcija totali (: Dar matėm seną tiltą ir medinį vamzdį, beigi susipažinom su banda labai smalsių avių. Nepatiko tik kad į pabaigą žygio Brangusis susitrenkė kulną ir toliau teko šlubuot (nes bėgo nuo kalno ir tik paskutinę akimirką pamatė per kelią ištemptą elektros laidą kad avys nebėgtų iš ganyklos, tai teko vykdyt akrobatinį šuolį, iš kurio buvo nesėkmingai nusileista (: O po to dar ėmė ir dingo trasos žymėjimas, tai teko truputį lanką daryt per aplinkui nes papuolėm į nepraeinamą šabakštyną. Bet finale vistiek netgi spėjom į ankstesnį autobusą ir labai laimingi išvažiavom namo. Nuotraukos čia.

2009 rugsėjo 18: 18151 žingsniai ir 40+ km dviračiu tryse. Sakėm važiuosim grybaut, bet pakeliui planas išsipletė su bėgiojimais į paukščių stebėjimo bokštus, maknojimą per moliną maklynę, kurioje gerb. shiny sugebėjo išlipt iš bato, ir teko batą gelbėt iš molio kol visai nepaskendo, sutikom profesionalus ornitologus su “va tokiu” žiūronu, oooo… Net leido pažiūrėt, tai kažkokį ten sakalą ant pievos užmatėm, jėga. Dar ant pievos matėm nuo mūsų “bėgantį” žaltį, bandą stirnų pabaidėm, apžiūrėjom griuvėsius, o gale dar ir prisigrybavom nemažai (: Tiesa, turiu įtarimą, kad didžioji dalis žingsnių tai šiaip prisikratė per žvirkelius dviratį minant, na bet tai juk vistiek sportavom, tai negi minusuot dabar ((: Vaizdų nemažai, beje visi keisti grybai iš ten pat.

Dangus tai stebuklingas buvo, kai jau atgal mynėm. Šalta irgi tiesiog stebuklingai buvo, galvojau kojų pirštai nebeatsigaus ((:

Ai tiesa, nors konkursas ir pasibaigė, mes vis nerimstam.

Praitas sekmadienis (spalio 4) 49848 žingsniai penkiese… Söderköping – Eriksberg irgi su daug gerų vaizdų. Didžiausia laimė buvo kad spėjom į autobusą (sekantis būtų buvęs už dvieju valandų), nusipirkom medaus (o ten tai iš vis istorija – nusipirkom kažkokiam kaime ir keliaujam toliau. Po kurio laiko sutinkam tuos žmones su mašina ant keliuko mūsų laukiančius – pasirodo susirūpino, kad per mažą stiklainiuką padavė, tai išvažiavo patikrint… Jau šie švedai…), ant baisiai gražių uolų pasibuvom, lygiai kai lyt pradėjo radom pašiūrę, kurioje sausai papietavom, kilometrą ėjom visiškai tiesiu keliu, nes ten anksčiau buvo geležinkelio bėgiai, iš labai arti pabaidėm stirniną raguotą, na ir tt. Labiausiai nervavo kad daug kur nebuvo žymėjimo, ir daug laiko susigaišo klaidžiojimams per bruzgynus.

Rytoj einam iš Åtvidaberg į Falerum, bus trumpesnis žygis, gal tik 20km su trupučių, kas norit – prisijunkit ((:

Jėtau koks baisybiškai ilgas įrašas gavosi su per daug skirtingos info. Varge, varge. Ačiū už kantrybę jei skaitėt, nieko  baisaus jei ir neįdomu buvo, nes čia net labiau sau, nei kitiems (: Tiesiog vėl ir vėl džiaugiuos, kad “pas mus” Östergötland apskrity kažkas netingi karts nuo karto pereit per miškus su kibiru dažų ir pažymėt puikias trasas per visišką gamtą. Tiesa, jau nebedaug liko išvaikščiot tokių etapų kur paprasta savaitgaliu nuvažiuot ir grįžt (be mašinos).. Ką tada reiks daryt? Beliks tik Švedijos šiaurė, yeah baby [:

patiko (0)

Rodyk draugams