You say I must be something before I’m thirty

….Buvo prieš kokias dvi tris savaites (: Bet aš nepasiduosiu, vistiek aprašysiu! Kad ir laboratorijoje sedėdama, kas tris minutes rankenėlę pasukdama… Pastaruoju metu absoliučiai nėra niekam laiko, plėšomės, auginam bandinius nes nuo pirmadienio su mano mieląja Jessie dirbs kitas kolega, net nežinau kada sekantį kartą pavyks kažką nuveikt. Pagrindinė užduotis - prisigamint bandinių tiek, kad viską ką tik įmanoma galėtumėm pamatuot, išanalizuot ir tinkamai pasiruošt ICMCTF konferencijai San Diego. Mano pranešimas bus balandžio 29-ą, 14:30, galit ateit paklausyt ((:

OK, tiek to lyrinio nukrypimo. Bet kas gi tas trysmilijonžingsniadienis? Na, jei pamenat, arba jei ir nepamenat, tai mums darbe praitais metais išdalino žinsniamačius ir buvo varžybos, kas toliau nužygiuos. Pajamiau 5-ą vietą, ne juokai. Problema tame, kad prie žingsniamačio nešiojimo ir nuolatinio stebėjimo kiek gi judu kasdien labai pripratau, tai varžyboms pasibaigus nesugebėjau prisiverst nusisegt ir toliau renku žingsnius bei vedu vienai man įdomią statistiką ((: Žingsniomanė

Tai va. Pasiekiau gražų skaičiuką - tris milijonus žingsnių, tai galvoju reik viešai pasimandravot (: Jokių gilių minčių, tik gražus skaičius.

Kasdieniniai džiaugsmai ir patingėjimai… Rekordas 51224 žingsniai per vieną dieną - aišku per eilinį žygį, iš Åtvidaberg į Falerum (: Tikiuosi ir dabar kai tik sniegai nutirps sėkmingai tęsim bastymusis po visas įmanomas apylinkes. Dažniausiai mažiausiai žingsnių surenku sekmadieniais, kai bebūtų keista (:

Na va ir visas kelias, “žingsnis po žingsnio” (hah). Labiausiai didžiuojuos tuo kad pavyko išlaikyti žingsnių vidurkį per dieną didesnį nei 10000 - rekomenduojama dienos norma. Išmečiau dienas per kurias buvau be žingsniamačio, liko 290 dienos, o vidurkis 3008101/290=10373 žingsniai/dieną [:

Tai tiek šį kartą žinių iš Betikslės Statistikos Departamento. Su pavasariu visus! Artėja naujas žygių sezonas, valio!

Kitas įrašas… BUS! Kadanors tai tikrai! Kai tik išsimiegosiu! (:

Rodyk draugams

Ir iki susitikimo 2010 (:

Panašu kad ir toliau būsiu baisiai užsiėmus MOKSLU tai deja kentės įrašų dažnis…  Na bet kaip nors, nepraraskime vilties!

Imbierinė skraidanti lėkštė. Mūsų (dabar jau buvę) koridoriaus kaimynai turbūt visai išprotėjo, kad sutiko su tokiu genialiu mano pasiūlymu ((: Net praeitų metų piratų laivą ir lobių salą perspjovėm, tikrai taip! O šiaip ne taip jau ir sudėtinga… Sunkiausios dalys yra apvalaini gaubtai, kurie  buvo kepami apdengus tešla keramikinius bliūdukus…  “Know how!”. Architekto pareigas labai puikiai jau antri metai iš eilės atliko mano Brangusis. Man tai bepigu – sugalvojau nesąmonę, o kaip ją padaryt tai jau jūs galvokit ((:

Viršutinį gaubtą po to šiaip taip išlaisvinom (beveik be nuostolių), o apatinį palikom su visu indu viduj – nes labai jau nesinorėjo sulaužyt, o be to taip gal tvirčiau (: po to jau vieni juokai – 6 trikampiukai, pora pertvarų viduj ir ta-dam! ((: Jeigu ką, tai ten po dešine dar kažkoks mini vulkanas iš sulūžusio gaubto (pirmas bandymas)

Yours truly sukurta “lava” iš išsilydžiusio cukraus. Baisiai savim didžiuojuosi

Į pabaigą tiek nupušom kad net imbierinę Švediją okupuotą ateivių nepabūgom atvaizduot. Tešlą chirurginiu tikslumu pjaustė būsimas anestiozologas, o aš biški sužibėjau kai iš karamelės “E.T.” griaučius ant nugaros nupiešiau kad kokia galūnė nenukristų.

Jau kitais metais tai nežinau kokį imbierinį statinį reiktų statyt, kad perspjaut šį šedevrą ((: Aš savo vaizduotės viršūnę jau kaip ir pasiekiau. Daugiau nuotraukų – čia.

Na bet kad dar chaotiškesnis paskutinis 209 metų įrašas būtų:

Vakar fotografavau moksliniais tikslais savo bandinių laikiklius, bet tik šiandien supratau kad jie man kažkaip kalėdiškai atrodo, nors imk ir ant eglutės kabink ((: Juk jei su mokslu metus pabaigiu, tai kiti metai moksliški ir bus, ane? Va kaip gerai.

Taigi, dar kartą – visiems gerų švenčių, o kurie turi pageidavimų susitikt gyvai – tėvynę lankysiu gruodžio 21 – sausio 7 intervale (: Lietuviškas telefono numeris tam intervale veiks! Iki!

Rodyk draugams

Kaip žinia, jau ne pirmi metai bandau perkast švedų kalbą. Na, nelimpa ji man, ir viskas. Atsibosta, kad viena balsė ne ten – ir jau visišką nesąmonę pasakei. Niekšai, žodžių recyclintojai… Krūva žodžių beveik viens nuo kito nesiskiriančių. Na, tiek to. Gal išmoksiu kada (:

Bet va kartais būna, kad maišai tik kažkokius du žodžius, ir niekaip nerandi kaip savo smegenims įkirst, kad butent tas žodis reiškia tą, o anas – aną. Man taip su švediškais “kairė” ir “dešinė”. O juk kaip ir svarbūs terminai kasdieniniam gyvenime ((: Höger ir vänster…Jokios negalėjau rast logikos ir asociacijų. Čia ne taip kaip pvz anglų “left” ir “right”, viskas aišku - “teisinga ranka” dešinė (kad ir kaip mane, kaip kairiarankę tai erzintų), o ta kita atlikusi – kairė. Rusiškai irgi “pravaja” “levaja”, net mintis nekyla kad gali supainiot ((: jei lieva tai lieva, ir viskas.

O švedai va ir nežinau  - ar čia netyčia taip ar jie nuo senovės bandė būt politiškai korektiškais ir neteikt jokiai rankai pirmenybės, bet ale niekaip nesuriši, kad viena geresnė už kitą.

Todėl viešai dėkoju kolegei kuri sugalvojo man nerealią taisyklę, pagal kurią man nuo šiol niekad nebekils problemos atsimint kada kairė kada dešinė ((:

Höger yra dešinė, nes dešinė ranka geresnė, todėl prasideda raide esančia abecėlėje aukščiau. Vänster yra kairė, nes ji pasak kolegės yra lieva, dėl to ir prasideda iš “v”, kuri velkasi abecėlės pabaigoje… Nors ir labai liūdna dėl tokios kairės pusės nuvertinimo, bet jau savaitė praėjo, o aš vis dar atsimenu.

Yeah, nuo šiol viskas aišku! ((:

Rodyk draugams

– O ką gi Shiny veikia, kad visai neberašo? – jūs paklausite. O aš atsakysiu:

- O gi Shiny mažai miega, daug laksto, labai įtemptai dirba, pvz. sėdi ir paišo schemas su Inkscape…

Na, argi ne gražu? ((: Kokias dvi dienas prasilinksminau, nes ir Inkscape teko perprast o ir šiaip detalių daug ir vis kažką patobulint užsimanydavau, ar prismindavau, kad pvz. aušinimo vamzdukų nenupiešiau. Tai va. Jeigu ką, tai dabar visi žinosit, va taip mano Jessie (beje, nuo techninio gripo beveik pasveiko, tik kartais pasiožiuoja įtartinai) atrodo, galvoju gi bus nuo šiol visiems daug aiškiau kai pasakosiu kas ir kaip ir su kuo! Ar ne? ((: Tiesa, reiktų atnaujint ir dar vieną magnetroną pripiešt nes penktadienį įmontavom, tai dabar dideliam mano džiaugsmui galima visko daug augint, nes turim aliuminio, skandžio ir titano taikinius, woo-hoo! Jau net auginau titano nitrida užvakar, bais’ gražus, šauniai blizga, toks auksinis, šnai šnai (© Sesė).

Aišku, piešiau tai ne šiaip savo malonumui, o kaip atsiskaitymą už kursą “Vacuum technologies”, reikėjo aprašyt sistemą, kokius aparatus turim pajungtus, sukurt instrukcijas, kaip naudotis (na, tą jau turėjau iš anksčiau, panelė instrukcijų maniakė) ir uždokumentuot galimus pavojus (angliškai tai vadinasi Risk assessment, o lietuviškai tai neįsivaizduoju… Rizikos įvertinimas?)

Smagu buvo, bent jau paišymo dalis. Visai nieko tas Inkscape, kai įpranti. Ir nemokamas. Šiandien vėl sulindau, bo reikės skylių išgręžt ant bandinio laikiklio, tai reik mūsų meistrams tiksliai pavaizduot, kur tos skylės bus. Ta-dam!

Kairėje – planas chuliganas, kaip sutalpinti tris bandinius (geltoni), juos prispaudžiant skardelėm (maži rombukai), prisuktomis varžteliais (maži apskritimukai). Dešinėje bandžiau matuot atstumus visokius, gi ne belekur tinka. Įdomu, labai juokiasi iš mano gabumų dabar meistrai žiūrėdami į super advanced brėžinį, ar ne… Iš trečio skaičiaus po kablelio milimetruose tai turbūt tikrai juokiasi ((: Ale, bet ką man žinot. Tegu patys apvalina, geriau išmanydami!

Tai tiek. Įrašas skiriamas redapples, kuris nors ir pats nebeblog’ina beveik (ha, apskundžiau), bet kartais sugalvoja man primint ir papriekaištaut kad ir aš užtilau. Taip sakant, mano išorinė sąžinė, ačiū (:

Sekantis įrašas turbūt bus apie skaniausią pasaulyje moliūgų pyragą pagal kaimyno amerikono močiutės receptą, stay tuned.

Rodyk draugams

Visur dabar visokie virusai siaučia, neaplenkė ir mano brangiosios vakuminės sistemos Jessie. Jau kokią savaitę ją kamuoja karštinė – termopora rodo, kad sistemos viduj +60°C (vietoj normalios kambario temperatūros)… Gaila kažkaip apsižioplinau ir nežinau tiksliai kada apsirgo. Bet jau čia net aspirinas nepadės… Kolkas diagnozė – termoporos laidukai arba dar prie kažko liečiasi nes keramikinė izoliacija pasislinko, arba apsinešė kuom nors ir kai sistema buvo atidaryta tas kažkas oksidavosi ir visai sugadino signalą. Ech. Nelaimė po nelaimės. Va tik prieš porą savaičių turbomolekulinį siurblį nauju pakeitėm, nes guoliai susidevėjo ir pradėjo žviegimo garsai sklist, brr. O šiandien su pirometru (tokia infraraudonų spindulių kamera) kaip tik norėjom tiksliau sukalibruot temperatūrą, bet tai kur tau, ne ne ne, ardysim dabar viską, iškelinėsim visą bandinio laikiklio/kaitintuvo/sukiotuvo/temperatūros matuotuvo kombinaciją ir bandysim rast kas gi ten ne taip.

Pacientė Jessie, galvoju reik gal šviežią nuotrauką įdėt o tai tik  nuorodą vis įmetu į labai seną įrašą, kiek galima. “Meniškai” išblurrinau viską kas nepriklauso, nes kitaip iš vis neįmanoma susigaudyt kur kieno vamzdukai ir laidukai.

Prie tos pačios temos, visai gi pamiršau parodyt kaip  mus čia visus gasdina su kiaulių gripu. Ant kiekvieno tuoleto (tualeto?) priklijavo po informacinį lapą. Tiesa, iš pradžių lapai buvo and išorės, bet po to matyt kažkas suprato kad 1. tai per daug erzina, 2. informacija įdėmiau bus perskaitoma patalpos viduje (:

Apie antrą punktą kažkaip anksčiau nesusimastydavau. Taip, prisidengiu kai kosiu, bet kad tai reik daryt sau į pažąstį tai buvo netikėta. Ale bet juk teisingai!

Paskutinis punktas tai kažkaip sunkiai įveikiamas daugumai kas universitete dirba. Mes gi išprotėję mokslininkai-darboholikai, kaip gi taip dėl ligos likt namie, neeee (: Aini apsisniaukrojęs, nosį pūti, vos kvėpuoji, bet vistiek laboratorijoj sėdi ((:

Bet va vienas bendradarbis deja ir prisižaidė – pasigavo kažkokį virusą, pradėjo kilt temperatūra, o jis prisigėrė visokio panadolio tailenolio ir marš toliau darbuotis. O kad organizmui reik biški karštinės, kad virusą užmušt tai nepagalvojo. Tai va jau ketvirtą savaitę darbe nesirodo, nes per anksti išgerti vaistai viską išmakalavo, po vieno viruso pasigavo kitą, po to dar kitą, o dabar berods jau ir gripas… \: Taip kad vaikai, geriau pasirkit porą dienų namie, negerkit vaistų nuo temperatūros aklai iš karto (: Tokia tai tat pamokanti pasakėlė.

O dar sakė mus čia visus nuo kiaulių skiepys nemokamai. Bandau nuspręst ar čia valstybinė konspiracija kaip visiems įsiųt po mikroschemą ar tikrai tik skiepus duos. Reiks po to kokiu nors blakių ieškikliu apsimojuot ((:

Ne į temą - čia tik man Blogas.lt taip baisiai stabdo pastaruoju metu? Kažkoks siaubas, kol pakrauna viską..

Rodyk draugams

O gal žąsiukas? (:

Pagavom sekmadienį bežygiuodami iš Brokind į Rimforsa, lengvus 23 km idealiu oru (: Daugiau kadrų čia. Jau nusprendėm oficialiai apsivadint žygeivių klubu “Kukučiai”. Nuolatinių dalyvių skaičius: 3 (trys vienetai) ((: Tik turbūt jau paskutinis žygis šį sezoną. Ne dėl to, kad mes bijom prie +5 žygiuot, tik šiaip jau pradeda anksti temti, o tamsoj per šaknis ir akmenis miško takeliais labai jau neproduktyvu vaikščioti ((:

Ale bet kaip pastaruoju metu nėr ką rašyt shiny’ško.. Rootą jau senai turbūt užkniso mano gamtiniai su promaišiu kulinariniai papaistaliojimai, ką daryt? Universitete tik dirbu dirbu dirbu, bėgioju bėgioju, varžtukus sukioju, kabelius junginėju, sistema byra į gabalus – vos vieną galą pataisai, jau žiūrėk kitam kažkas nebeveikia. Šiandien bandinį šiaip ne taip po pusės valandos kankynių įstatėm – sukimasis streikuoja, o kad įdėt bandinį būtent ir reik sukiot. Och. O dar temperatūros kalibracijos nepavyko padaryt šiandien, nes su pirometru nematau bandinio per langelį… Kažkaip trečiadieniai manes nemėgsta (:

Taip ir gyvenam…

Rodyk draugams

Kai nesuskaičiuojamą kiekį kartų skaitai ar raidės savo vietoj, ar nesupainiojai autorių eiliškumo, ar tikrai tikrai teisingas pranešimo pavadinimas, ar tikrai tikrai tikrai nieko nepraleidai, galva kvadratinė ir jau kaip ir bloga nuo visų taisymų perrašymų ir po to pagaliau užmerktom akim paspaudi “Submit” ir pamatai

Abstract #3644 was submitted Thursday, October 01, 2009 at 5:43 AM.

Tai ooooooo, yeeeeeeee, aaaaaaaa, kaip gera pasidaro! Woohoo! Done! Dabar jau bus kas bus! Pagaliau galima toliau ramiai dirbt! (: Paskaičiavau, kad iš to ką parašiau pradinėje abstrakto versijoje po darbo vadovų ir kitų bendraautorių begalybės korekcijų iki galutinės toj pačioj vietoj nepasikeitę liko tik… hm… pusantro sakinio… Jaučiuos labai prisidėjus, dievaži ((:

Sekantis deadline – gruodžio pirma. hah. here we go again

Rodyk draugams

Savotiška vakar tokia diena pasitaikė, aišku gal nekeista, nes pirmadienis, bet vis dėlto!

Ryte pradėjau savo eksperimentą ir paaiškėjo kad bandinio sukimasis sugedo (reik kad suktųsi, nes iš dviejų pusių skirtingų metalų atomai plazmoje atskrieja, tai kad kuo tolygiau pasidengtų). Iš to susinervinimo pamiršau azoto kranelį atsukt ir vieną minutę auginau ne nitridus o tiesiog metalų sluoksnį.. Hm.. Na dzin, galvojau gal nieko neatsitiks. Maždaug valandai praėjus ėmė ir neperspėjęs išsijungė vienas magnetronas, tai kokias 5 minutes (kol atsisukau į aparatūrą ir pastebėjau) augo tik skandžio nitridas vietoj skandžio aliuminio nitrido. Damn! Jau čia kažkoks multilayer stebuklas gaunas, visiška nesekmė ((:

Ir žinoma, tai aišku, kad čia buvo paskutinis bandinys and paskutinio turimo titano nitridu padengto padėkliuko, į kurį buvo dedamos visos viltys ir tt. Kaip gi kitaip.

(nesijaudinkit, nesvarbu kad nieko nesupratot, esmė kad eksperimentas visaip kaip keliais skirtingais būdais nepavyko)

Po to nuėjau dėstyt (aha, vėl dėstymo džiausmai prasidėjo kartą/du į savaitę 15:00-21:00), su viena grupe pradėjom Stirlingo variklį bandyt – kažkaip nekaito ir prastai sukos. Matyt todėl, kad praitą savaitę man nematant vienas entuziastas sugalvojo savo hipotezes tikrint ir kažką ten dirbo su šlapiais popieriniais rankšluosčiais ir belekur padėta žvake. Pagavau netikėtai užsukus į laboratoriją tuo metu, kai galvojau kad studentai į pertrauką išėję ilsisi. Atsirado mat eksperimentatorius. Entuziazmas aišku gerai, bet ne po to kai perspėjau kad variklis trapus ir jau buvo lūžęs ir kad elgtųsi atsakingai.

Po to nuėjau kitą studentų grupę pasiimt, su tuo pačiu ką tik paminėtu entuziastu. Kuris vėlavo praitą kartą daugiau nei 15 minučių, o dabar irgi nesiteikė laiku ateit. Kadangi vis dar slaptai ant jo pykstu už galimai sugadintą Stirlingo variklį tai palaukiau kol pavėlavo 20 minučių, pasitariau su kolega atsakingu už visų laborų organizavimą ir nusprendžiau kad nepriimsiu entuziasto iš vis. Kaip shiny tarė, taip ir padarė. Studentas atbėga, o aš jam špyga, sakau “ateisi kitais metais”. Dar bandė makaronus kabint, kad nežino kada laborai prasideda. Pf. Jau pusę laborų atlankęs, turėtų susigaudyt. Viso gero. Baisu, ne? Bet labai nemėgstu vėluojančių žmonių (:

Po to sąžinei nuramint (bo jausmas išspirt studentą buvo kartu ir geras ir nelabai) dar nuėjau pas kurso vadovą, raportavau, o tas taip apsidžiaugė, taip apsidžiaugė, vos ne katučių suplojo kokia aš šaunuole, kaip aš gerai padariau ir kad turi tvarka būt ir reik būt stiprios valios ((:

Ai, dar po to arbata apsipyliau džinsus ir mobiliaką numečiau, bet čia jau smulkmenos.

Dabar mano vienintelis susirūpinimas – kad išmestas studentas nesugalvotų manes iš keršto papjaut ar ką, bo jis iš nuostabios šalies vardu Pakistanas (: Bet lyg ir nebuvo panašus į labai aršų kardu mojuojantį tipą.

Toks vat puikus pirmadienis.

Tiesa, šiandien gal irgi nelabai gerai diena prasidėjo – nuo 7 ryto sedėjau labei ir pradėjo kaukt kažkokia sirena. Pakaukė minutę ir vėl tylu ramu. Aišku lyg tyčia pastatas tuščias (gal nieko keisto 7-ą ryto) ir net nėr pas ką nubėgt paklaust ką daryt. Grįžau į labę – vėl pradėjo kaukt. SEM (scanning electron microscope) matyt manes nemėgsta… Dzin, po to palikau labės duris pravertas ir kažkodėl nebekaukė.

Užtat po to reikalas pasitaisė, nes nuėjau patikrint, o gi bandinio sukimasis vėl veikia kai viskas atšalo, tai galėjau išimt. Ale koks gražutis gavos nuo tų visų nesekmių! Žalias žalias, vienas kampas labiau oranžinis, nu grožis grožis (: Aišku turbūt jei bandysim ką nors matuot tai šnipštas gausis, bet bent estetiškas pasitenkinimas geriau negu jokio..

Gaila, kad no pykčiarz, labai bandžiau įamžint grožį, bet ar kada bandėt veidrodį fotografuot? (: įsiamžina tik lubų/baldų atspindys o ne paties bandinio spalvos, eh…

Rodyk draugams

Yeee. Žinot, kaip būna – tik nusiperki pačią kiečiausią striukę nuo lietaus ir sausra užeina ((: Va ir man taip. Kokius metus laiko jau ieškojau ir niekaip negalėjau rast normalios striukės neperlyjamos, kuri būtų patogi, plona (be jokių pašiltinimų), ir svarbiausia – ne juoda. Ne taip paprasta! Na bet pagaliau radau, ir net ant išpardavimo užtaikiau tai mokėjau tik 60% pradinės (labai baisios) kainos.

Tai dabar su visais pribumbasais – ir goretex, ir siūlės užlituotos, ir kapišonas yra, ir kvepuoja ir visaip kaip gera. Tik teko va kokią savaitę palaukt kol gerai pradės lietus pliaupt, pagaliau šiandien į darba laiminga kaip sloikas (©liaudies folkloras) žingsniavau per vandens kliūtis. Super.

Ir likau sausut sausutėlė. Na, bent ten kur striukė. O taip yra todėl, kad! (here comes the scientific part…) Būna medžiagos hidrofobinės ir hidrofilinės. Hidrofobinių medžiagų paviršius vandenį atstumia, o hidrofilinių – labai jį mėgsta. Jei tikrai įdomu, daugiau galima pasiskaityt wikipedijoj.

Aišku, kaip gi be keistų nuotraukų… Supermacro režimu striukės paviršius, kol dar viskas nenuvarvėjo.

Kuo apvalesnis lašiukas – tuo labiau paviršius atstumia vandenį (nenori su juo liestis iš vis), tuo didesnis hidrofobiškumas. Šį reiškinį galima naudot (ir net esu bandžius) kontaktinio kampo matavimams atlikt, ir iš tų matavimų sužinoti visokias ten paviršių ir tarpusavio saveikos energijas, labai įdomu.

Taip, mano striukė yra beveik tokios spalvos kaip nuotraukoj. Rūžavai oranžiškai kažkokia. How cool is that? [: O dar, kai papūčiu tai visi lašiukai labai gražiai ima ir  nurieda, pasaka tiesiog.

Tik gaila, kad priešingai nei striukė, mano kelnės šiandien ryte buvo labai labai hidrofiliškos… Nefotografavau nes labai jau nepadoriai iš priekio atrodė, buvo sausos tik apatinio trikotažo užimamoje teritorijoje.

Na bet šiaip ar taip, nuo šiol net pats didžiausias lietus man nebaisus, cha!

Rodyk draugams

O tai bus kaip Shiny ((:

Taip gražiai mane vakar RZU aprašė savo blogratyje, kad tiesiog negaliu neparašyt ko nors labiau moksliško nei drugeliai, paukšteliai ar šiaip kelionių įspūdžiai.

Vakaras, 17:30, lauke pila kaip iš kibiro. Tai negi eisi namo. Neeeee, geriau jau Shiny nueis į laboratoriją užaugint dar vieno aliuminio nitrido bandinio, kas čia, pora valandų ir viskas, užtat kitą dieną nereiks, bus laiko kitiems prisikaupusiems darbams. Įdedam bandinį, valandą pakaitinam kad viskas nuo paviršiaus atšoktų, sureguliuojam dujas ir pradedam augint. Ėjosi gerai, kol po 10 minučių auginimo plazma dingo ir magnetrono maitinimo blogas pradėjo keistus skaičiukus rodyt ir visaip mirksėt. “Hm, kaip keista”, pagalvojo Shiny ir dėl visą ko padidino dujų kiekį. Nepadėjo. Apsidairiau, pamąsčiau ir su siaubu suvokiau, kad aušinimas tai buvo neįjungtas. AAAAAAaaaaaaa. Greit paleidžiam vandenį, nuo magnetronų per šlangeles teka šiltas šiltas, arbatai beveik užtektų. Va tai tau. Dar gerai kad turbomolekulinis siurblys neperkaito, tikrai tada tris mėnesius algos turbūt nebūtų mokėję ((: O gal tris metus.

Magnetukai

Tai va taip va. Palaukiau kol magnetronas atvės, galvoju o gal ims ir įsijungs. Nei velnio. O univeras tuščias, visi senai namo parėję, net nėr kam pasiguost. Akys plačios, nagai iki alkūnių nugraužti, nes kai aušinimo neįjungi magnetronams, tai visokių baisių dalykų gali atsitikt – taikinys išsilydyt, šiaip kokia nors keramikinė dalis suaižėt, kas ten žino.

Na bet teko neramiai laukti ryto ir eit ardyt. Atidarėm ir lengviau atsikvepėm su post-doc’e – bent iš pirmo žvilgsnio nesimato jokių išsilydžiusio metalo gabalų ar šiaip ko nenormalaus. Pasičiupom gausmetrą (matuoja magnetinio lauko stiprumą, dar kitaip vadinamas magnetometru) ir puolėm magnetų tikrint. Kaip žinia, magnetai karščio nemėgsta, ir priklausomai nuo to iš ko jie pagaminti, tai pasiekę tam tikrą įkaitimo temperatūrą tiesiog nustoja būt magnetais. Va va. Nužudžiau 6 poras magnetų. Vargšeliai, vietoj 3.5 Gauss beišspaudė apgailėtinus 0.6 Gauss. Tai kur tau plazma bus (:

Magnetukai

Kaip bebūtų keista, ir visai ne pagal Merfio dėsnius, bet atradom atsarginių magnetų ir operatyviai pakeitėm ką reikėjo. Kur tai matyta, toks žioplumas su laiminga pabaiga? ((: Bet uždarėm, išpumpavom ir vėl viskas lyg ir veikia. Daugiau niekada nepamiršiu įjungt aušinimo… O mano post-doc’ę labiausiai sužavėjo mano entuziazmas taip vėlai vakare eit į labę ir kažką prasmingo veikt ((: Tai bent tiek, išlaikiau crazy scientist etiketę.

Įdomu, jei padaryt kokią apklausą apie “kokiu paros metu ir kurią savaitės dieną esat labiausiai susimovę”… Įtariu kad populiariausi ir bus vakarai bei savaitgaliai (:

Rodyk draugams