BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Virtualus persikraustymas

Panižo nagai vėl kažką rašyti, gal net reguliariai! Bet blogas.lt jau manes visai nebedžiugina, tai nusprendžiau persikraustyt į kokią patikimesnį ir vis dar neapleistą aparatą…

…Tad tolesnius Shiny nuotykius apie gyvenimą po doktorantūros ir šiaip, o taip pat naują seriją naujų įspūdžių pavadinimu “Shiny goes Deutschland!”, jei dar kam įdomu, rasite SoooShiny.wordpress.com (bo shiny aišku jau užimtas, o vaizduotės trūksta, eh), o taip pat toliau veiks mano labai super duper kietas domenas www.shiny.lt, permes ten kur reikia, magic! (:

Iki, vėžliškasai blogas.lt, ačiū už lietuviškos blogosferos palaikymą, it was fun while it lasted. So long and thanks for all the fish! (c) D.Adams.

Rodyk draugams

Disertacija parašyta ir prikalta. Belieka apsiginti.

Čia matot FINLANDija ėmė pasakot kaip aš tapau daktare, pasikėliau, ir neberašau, tai neapsisprendžiu ar patvirtint ar paneigt ((: Bet kadangi Ragnarökas manęs vėl nemyli, ir nusprendė, kad transfer tube turbo pump laikas sustoti būtent tada kai aš vėl kupina įkvėpimo ir entuziazmo grįžau į labę… Reik kažkaip gi laiką prastumt iki pietų. Tai here you go: daktarės memuarai, antra dalis. Pirma dalis čia.

O jei rimtai, tai kai bemosuojant magišku plaktuku, staiga tapo panašu, kad tikrai tuoj baigsiu doktorantūrą ir tapsiu Dr. Shiny, pasidarė kažkaip ir gerai ir baisu tuo pačiu metu. Woo-hoo o gi kaip man tai pavyks?! Bet šiaip tai pagaliau. Nes kažkaip ilgokai aš čia užsisedėjau, su visokiais nutrauktais projektais ir kitais vargais, neatsiejamais nuo fizikinių eksperimentų, kaip kad epiniai mūšiai su Ragnarok ir Jessie. Ir kuo ilgiau kapstaisi, tuo mažiau motyvacijos ir entuziazmo lieka. Tai džiaugiuos, kad pavyko su paskutiniais entuziazmo likučiais pabaigt.

Tai va. Prikalus disertaciją prie medžio belieka trys savaitės pasiruošti gynimui. Ir suorganizuot party-party, su sąlyga, kad vis dėlto gynimas bus sėkmingas (įdomu, ką daro visi tie žmonės kuriems apsiginti nepavyksta, o party-party jau kaip ir suorganizuotas? Oh wait, Švedijoj net dėdė Ūsas gavo PhD, ir patenkintas išvažiavo atgal į Pakistaną… Pusė instituto žiauriai pasipiktino tokiais minkštakeleniais skystakiaušiais komisijos nariais, nes dabar visi Linkopinge gauti PhD diplomai verti lygiai tiek kiek Ūso.). Ai, prieš ginantis, aišku reik išdalint savo disertaciją į kairę į dešinę, kas nori, kas nenori gaut, jų problemos, reik gi kažkaip tais 200 egzempliorių atsikratyt… ((: O dar visiems ir parašai ką nors gražaus ir asmeniško, arba jei jau visai nežinai ką, nes koridoriuj tik pasisveikini, nors ir priklausai tai pačiai division, tai kiss of death yra “good luck with your research”, čia kaip iš Buffy “have a nice summer“. Ir kaip puiku, kad šiuolaikinis jaunimas nifiga nesupras, kas ta Buffy ir prie ko čia vampyrai, bet man tai yra kultinis serialas, kurį aš vėl iš naujo nusprendžiau pažiūrėt ir jau sėdžiu 5-am sezone. Vis dar epic.

Ar nepanašu, kad PhD gavimas stipriai padidina lyrinių nukrypimų kiekį tekste? Turbūt viskas dar ir kažkam kažkaip proporcinga, galėčiau dar ir grafiką kokį nupiešt, bet tai dar labiau nukeliaučiau į lankas, tai reik dabar kažkaip šitą minčių laivą apsukt. Gerai, kad penktadienis, nes šiaip galvotumėt kad visai jau Shiny ku-ku. Bet penktadieniais galima.

Anyway. Prikaliau. Nutirpusia ranka ir prisitrynus mazolius pasirašiau belekiek ten egzempliorių, visiems į pašto stalčiukus sukaišiojau, radau kur maistą užsakyt party-party, sudizaininau nerealius pakvietimus su kolbom and stuff, išsiunčiau visiems, užsiregistravau į visokius portalus su savo kuklia CV nes staiga suvokiau, kad gi tuoj baigsiu čia viską, o ką toliau veikti - neįsivaizduoju, net fancy pancy kompanija man paskambino su darbo pasiūlymu dieną po CV įkėlimo (finale jie pasamdė kažką savo kompanijos viduj, tai nežinau kam man galvą suko), ir visaip kitaip stūmiau laiką, bet galų gale išsisėmė pašaliniai darbai ir teko imtis prezentacijos ir šiaip, dar kartą perskaičiau savo disertaciją, bandžiau sugalvot sau kokių nors gudrių klausimų, ir į juos ieškojau atsakymų, ir visaip kitaip ruošiausi tam baisiajam gynimui… O dienos vis tirpo, ir nesustabdomai artėjo tas lemiamas momentas…

…Irrrrr, paliksiu čia visus kabot dviem piršais už uolos krašto pasikabinus, kol dar per kokius tris mėnesius susikaupsiu trečiai memuarų daliai! Cha, evil me. Ant disertacijos gynimo metinių žiūrėk gal jau viską ir būsiu parašius! Stay tuned!

post-phd
Kaip kompensaciją pridedu gražų paveiksliuką, su įrašu turintį bendro nebent tiek, kad čia rodau kaip atseit “there’s life after PhD” ((:

Rodyk draugams

Paskutinio bandinio prakeikimas

Good news, everyone - pagaliau žinau, kada ginsiuos doktorantūrą, valio! Whoop-whoop, it’s happening! Oponentė - check, auditoriją užrezervavau (o tai kas kad keturis mėnesius iš anksto), na beliko tik pačia disertaciją parašyt ((: Na bet šiaip tai jei kas Linkopingo apylinkėse malsitės ***2014-02-21***, tai nepasididžiuokit ir užsukit paklausyt ką aš ten vapėsiu ir kaip nuo oponentės ginsiuos. Ta-daah, omg omg.
Aišku, žinant kaip man viskas sekasi, ir kadangi dabar pasigyriau, tai būtinai kas nors nueis velniop, nespėsiu logikškų straipsnių parašyti, oponentę užsnigs, aš laptopą su visa disertacija numesiu nuo laiptų dieną prieš spausdinant, prezentacijos metu įsijungs gaisro aliarmas, ir t.t. Tampu worst-case scenarijų generavimo eksperte ir specialiste. Gal kam reikia? Nebrangiai.

On the not so bright side - paskutiniam straipsniui damušt trūksta trijų bandinių. Tik trijų suvargusių bandinių! Paskutiniai-paskutiniai-paskutiniai bandiniai, po kurių nebereiktų eit į labę ir stresuot po 3 valandas non-stop, juos užauginus pradėtų 24/7 šviesti saulė, per kalėdas ant eglių suptųsi kukučiai, na ir tiesiog giesmės skambėtų kur bepasisukčiau. Ir aišku, kaip žinia, pasak 99% senovės išminčių, actekų legendų ir druidų runų, ir šiaip Merfio dėsnių, kuo arčiau pabaigos, tuo labiau nesiseka, kol galų gale iš vis net aparatai neįsijungia ((: Atrodo, man iki tos stadijos jau nebetoli:

Jau pradedu pamest skaičių, bet berods trečią kartą bandau pabaigt. O gal ir ketvirtą, vienas šen-ten.

Pirmą kartą taikinys įskilo (iš šiaip pirmą kartą gyvenime taikinys įskilo, jeigu ką) ir tiesiog numirė, teko atidarinėt mieląjį Ragnaroką. O Ragnaroko atidarymas tai irgi, žinote, projektas, beveik savaitės trukmės. Nes po atidarymo, po to tenka ilgai pumpuot, krūvą visokių daikčiukų numontuot, pastatyt turbo mega “orkaitę” aplink (nors pyragus ne kiekvieną kartą kepam, bet atrodo va taip), kept tris dienas tris naktis, po to kol atvėsta ir vėl visus daikčiukus atgal užmontuoji tai dar pusantros dienos prabėga.

Na gerai, atidarėm, uždarėm, pakepėm, sutvarkėm. Paleidžiu naują taikinį pasiplazmint apsivalymui, ogi po pirmų 15 minučių iš kažin kur apibyra visokiom mini-šiukšlytėm ir užtrumpina. Telekinezės jėgų pas mus katedroj niekas neturi, tai ką, reiktų vėl atidaryt. Kadangi šis procesas vyko tamsų ir liūdną sekmadienio vakarą, prisipažinsiu - entuziazmas ir visos viltys kažkur dingo, rankos nusviro, ir sakiau aikit sau, I need a break, nedarysiu nieko, einu rašyt disertacijos ir kita prasminga veikla užsiimt, tegu kolegos dirba, kurių taikiniai neapibyrėję ir jiems viskas labai gerai sekasi.

Mėnesiuką pailsėjau, pamiršau tą gūdų nevilties jausmą, vėl atidarėm, pakeitėm išsibaigusius taikinius, šiukšlytes nuvalėm, vėl uždarėm, vėl numontavom, vėl kepėm, vėl sumontavom, vėl visą savaitgalį kalibracinius bandinius kepiau kaip blynus, viskas buvo super. Bet va kai jau vėl bandžiau padaryt tuos labai nelemtus tris paskutinius tai aišku - sklendė užsikirtinėja, plazma ilgiau 5 minučių nesilaiko, na tikrai, beliko tik kad koks dujų vamzdis pratrūktų ar šiaip kas užsidegtų.

Tai va. Išvados tik tokios, kad empiriniu būdu patikrinau prakeikimo efektyvumą. Jis tikrai veikia! (adaptuota iš magnetinio jogurto reklamos (c) Aistros pramušti). Ir jei net iš trečio karto trys bandiniai nesigauna, be to kiekvieną kartą bėdų vis daugiau ir jos prasideda vis greičiau, tai ar verta bandyt dar kartą? ((: Belieka rast labai išradingą būdą kaip be jų apsieit rašant straipsnį, taip kad niekas nepastebėtų…

Galvoju, reik gal dar moksliškiau prakeiksmo tyrimą iliustruoti, here you go.

Bet šiaip tai pagrinde norėjau pasirodyt, kad gyva ir pasigirt, kad jau visai nebedaug liko iki kol galėsit visi mane vadint dr.Shiny :] yah! su tuo save ir sveikinu.

Rodyk draugams

Potencinės duobės ir kiti džiaugsmai

Aha, gyva dar. Surprise! Šiemet per FiDi (yeeeeee, buvau FiDi vėl, omg kaip gerai buvo, valio!) sutiktas kolega labai nustebino kad vis dar kartais kartais čia apsilanko ir paskaito, tai va jau visą mėnesį iš galvos neišeina mintis kad, kaip čia taip, reik turbūt parašyt kažką, gi turiu net vieną ištikimą skaitytoją tikrai ((:  Bet pagrinde, nebekyla ranka kažką aprašinėt. Ne dėl to, kad tapau, kaip Salomėja, geresne, bet šiaip ta kasdienybė labai kasdienybiška, ypač kai ilgiau pagyveni vienoj vietoj ir darai vis tą patį. O jei kas ir sukelia kokį virptelėjimą, tai greitas brūkštelėjimas feisbuke išsprendžia problemą greitai ((: taip kad ačiū, kolega fizikas, už kinetinę energiją.

Paskutinis įrašas – beveik lygiai prieš metus, kai apsigyniau savo ilgai trokštą, lauktą ir gamintą licenziatą. Geras toks momentas buvo, nuo pečių biški nerimo nuvirto, apturėjau savo 15 minučių šlovės, very nice. Bet va visą savo sužadinimą išrelaksavau tada gana greitai ir vėl nusiritau į eksperimentines potencines duobes bandydama kažką naujo ir įdomaus padaryti – juk reikia dar ir doktorantūrą apsiginti kol visai nepražilau! Deja Ragnarök taip matyt ir nenusprendė manes pamėgti – tai turbomolekulinis siurblys nusibaigia, užsakai naują – vibruoja ir su aparatūra rezonuoja, galų gale teko pakabint ant guminio vibration damper, na dabar tai aišku pff, ledas. Bet laiko daug susigaišo (: Pataisai siurblį – ogi taikinių sklendės pradeda strigt. Pataisai sklendes – magnetrono varžtai sriegius sugadina ir vakuumas blogas patampa. Nuo praeitos savaitės – vakuumas puikus, sklendės veikia, bet užtat bandinio sukimas stringa ir kažkodėl plazmos racetrack nesimetriškas ant aliuminio. Vargeli vargeli. Na ir taip toliau be galo be krašto. O būna, atrodo, viskas veikia bet bandai augint ploną sluoksnį, o užaugini baisiai šūstrus nanorods kokius bendradarbis jau senai bando padaryt ((: jam džiaugsmas, o ką man daryt? O ir su tais nanorods – tada pavyko, o šiandien bandžiau pakartot, ir aišku kad ne taip viskas, kur tau.

Gal karmos taškų neužsidirbom ir kai pyragą kepėm Ragnaroko kaitinimo karkase… Pripasakojo bendradarbis kaip jo doktorantūros laikais tokias nesąmones darydavo tai sugalvojom pakartot. O ką, termopora rodė viduj 160°C, puikios sąlygos. Pusė pastato pakvipo vanile, o pyragas beje žiauriai skanus gavosi, normalioj orkaitėj toks niekad drėgnas ir minkštas man nesigauna ((: eh.

Na kaip nors su tais eksperimentais.. Iš licenziato duobės išsikapsčiau tai ir dabar kažkaip pabaigsiu, gi visai nedaug liko – pora straipsnių ir galiu gintis. O neišlipsiu, tai tuneliuosiu! ((:

Kas čia dar tokio per metus įsimintino įvyko. Buvau dar kartą Japonijoj! Šį kartą lankiausi šiaurinėje Hokaido saloje, bazavausi Sapporo, kur ~1970 vyko žiemos olimpinės žaidynės. Žemė nedrebėjo, tai palyginus su pirma kelione viskas buvo labai ramu. Konferencija IWN2012 buvo super duper stimuliuojanti ir įkvepianti, pirmą kartą jaučiausi kad aš su savo keistais sluoksniais esu beveik į temą ((: Susitikau pagaliau tokią kietą britų mokslininkę kurios iki šiol tik pavardę ant straipsnių matydavau, jeeee. Pasijaučiau kaip kokia paauglė fanė ((: Ji man sako “hi, I’m …”, o aš tokia visa išskydus “Hi, I knoooooow”, įskaitant googly eyes. Gal labai neapsigėdinau, po to biški surimtėjau ir visai gerai padiskutavom. Pati Hokaido sala šiek tiek nuvylė, nes ten japonai atsikraustė gyvent tik ~1850 metus, asimiliavo vietinius čiukčius, su amerikonais pasikonsultavo kaip namus statyt, kad šaltas žiemas ištvert, ir pastatė tokį miestą-miestą – jokių senobinių šventyklų, gyvena ir tiek. Na, maistas žinoma kaip visada puikus, pusryčiam valgyti miso sriubą yra jėga, ir t.t., bet pirmą kartą jaučiausi labiau Japonijoj (: Labiausiai patiko vieną vakarą iki 2 nakties staugti karaoke su konferencijos dalyviais (balsas galutinai sulūžo per vidurį Whitney Houston baladės) ir valgyt sushi nuo konverio, kur tau matant atneša naują žuvį, visi parėkia pasidžiaugia ir ją greit sukapoję jau siunčia lėkštutėse visiem norintiems. Dar labai turbo šokolado muziejus, kuris pats iš saves gal ir nieko labai ypatingo, bet jo kieme kas pusę valandos viskas kas gali pradeda judėti, skleist garsus ir pūst muilo burbulus, sensory overload 1000% ((: jeeeeee. O šiaip milijonas kadrų iš šitos kelionės – čia. Kaip tik nesenai skaičiau straipsnį kažkur apie visų skaitmeninių progresų dėka atsiradusį šiuolaikinio žmogaus poreikį viską dokumentuot fotografuojant į kairę į dešinę ir kaip tame begaliniame triukšme visiškai nesvarbių kadrų pasimeta tikroji dokumentika.. Tikrai taip. Nors, aš savo 0,5kg sveriantį fotoginklą vis rečiau ir rečiau išsitraukiu. Darbe užtenka telefono, jei kažkur reik kokį aparatą nufotgrafuot. Kenčia tik paukščių stebėjimas minant dviračiu į darbą – pamatai kažką tolumoj tai pati išsirenki kas ten buvo, nes su telefu tai nelabai ką pritrauksi ((: Nu bet gi Japonija! Gal daugiau niekada ten neatsidursiu, o pavartyt nuotraukas karts nuo karto labai smagu.

Must do in Sapporo - nueiti suvalgyti bliūdą ramen noodle tokioj mažoj mažoj Ramen alley gatvelėj, kad net į viršų akis pakėlus pamatai tik visokius ventiliacijų vamzdžius tarp pastatų.

Kažkaip tie metai tokie ilgi, bet tuo pačiu ir tokie trumpi atrodo…Lyg ir daug visko spėji nuveikt, bet lyg irnieko neįvyksta, confusing. Dienos viena į kitą susilieja (: Na bet pavadinime pažadėjau ir apie kitus džiaugsmus parašyt.. (pasikrapšto galvą) Ką čia tokio, pozityvaus, pabaigai pridėti? O vestuvės skaitosi? [: He he, ta-daaah. Nors niekada nebuvau iš tų, kuriai apsiženyt yra kažkoks gyvenimo tikslas, pasiekimas ar nuopelnas ir savivertės pakėlimo objektas, vaikystėj niekada nepiešiau savo svajonių suknelių ir kitaip niekada šita tema nekliedėjau, bet, o gi, kai Brangusis bepuoląs ant kelių iš kišenės traukia dežutę su žiedu ir klausia tokius didelius klausimus, manding, labai paglosto širdį (: Pradinis kuklus planas “išgersim prie bažnyčios šampės ir užteks” kažkaip ėmė ir kaip sniego gniūžtė nuo kalno paleista apsirutuliojo biški daugiau negu galvojom, supratau, kam reikalingas pinterest puslapis ir t.t., prisipirkau visokių idiotiškų žurnalų ir labai stengiuosi nepavirsti į bridezilla, na bet manau tą gražų liepos šeštadienį viskas bus labai gerai nors net neabejoju kad pliaups lietus ir bus kokių net +10°C, arba kepins saulė ir bus +40°C, mašinai pakeliui į ceremoniją sprogs padanga, prie altoriaus susivelsiu, o vakare butinai apsipilsiu raudonu vynu, kitaip ir būt negali. Bet jei eisit pro šalį tai užsukit bent jau ant šampės ((: To be continued, maybe, nes čia baisiai girly tema, o kaip žinia Shiny nėra labai girly person. Dar išgasdinsiu ir tą paskutinį likusį skaitytoją ((:

Rodyk draugams

Kai vaidenasi šypsenos…

…tai nėra ko pergyvent, you are not alone! Ar bent jau I am not alone ((:

O jums būna taip kad matot veidus ten kur jų nėra? Ta prasme ant medžio kamieno, akmens, namo sienos, savo lėkštėje? Ne? Tai nebeskaitykit gal, o tai išsigasit… Taip? Valio! Man tai nuolat (:

Čia paskutinis pamatytas… Kaip visada – netyčia su komponuota, “sveika” vakarienė susidedanti iš buterbrodo su kumpiu, ir dviejų mažiukų su slyvų ir su juodųjų serbentų uogienėm, mmmm (: Naikinam praeitų metų atsargas tam atvejui jei vėl rasim kokių viešai prieinamų gamtos gėrybių… Bet čia ne apie tai! O apie tai, kad baisiai apsidžiaugiau kai pamačiau, jog ne man vienai vaidenasi visur veidai (ir tai teikia teigiamas emocijas) – gi pasirodo net visa knyga yra tokiems freakams išleista (: Awesome awesome. Pasigrožėkit patys: http://www.digital-photography-school.com/focus-found-faces-book-review

Daugiau jokių minčių šia tema neturiu, nebent pamąstymus apie tai kaip pas žmones skirtingai veikia “pattern recognition” ir naivų planą savo tokias nuotraukas irgi surinkt į vieną vietą pasidžiaugimui. Knygos pažadu neleisti (:

Na, o jei net šitame jokio veido nematote, tai tada jau tikrai ne pas mane problemos ((:

Rodyk draugams

Viso gero, Mingo, labas, Ideal Comfort!

Kaip “akademikė”, vis dar naujus metus skaičiuoju ne kalendorinius, o tarp vasaros atostogų (: Tai ta proga visus sveikinu su artėjančiais naujais metais, valio! Čia Švedijoj veiksmas prasideda jau šiandien, tuntai naujų Erasmus studentų plūsta iš visų pusių.. Bet čia tik šiaip lyrinis nukrypimas, kurio prasmė bus įrašo pabaigoje, hoho, kokia intriga ((:

O iš tikro viskas čia apie tai, kad savo jau deja papuvusį ir deja labai klebantį ir deja traškantį geležinį žirgą vardu Mingo pakeičiau į kiek naujesnį ir mažiau supuvusį dviratį nevaizdingu vardu “Ideal Comfort”. Senai laikas buvo… Garbingai atitarnavo man 4 metus, visko kartu matėm ir patyrėm, bet kai jau pedalai klypuoja, pavaros nelabai junginėjasi, sėdynę varnos suvalgo ir šiaip nebedžiugina ir remontuot nebeapsimoka tai ką padarysi, tenka keist (:

Prisiminkim kartu, koks gi puikus šitas aparatc buvo.. Aišku, pagrindinis akcentas buvo labai shiny skambutis (:

Seni seni naivūs pažadai apie naują rubriką čia: Shiny goes Mingo part 1, part 2. Iš tikro tai buvo tų žygių daug ir įvairių, pritrūko tik valios pasipasakot (: O kiek visokių nuotykių kartu! Kritau du kartus, nuo vieno skrydžio randai iki šiol, o kitas buvo toks sulėtintas juokingas virst-čiūūūūžt-šliopt-čiūūūūt ant apledėjusio posūkio kad tik šiaip smagu prisimint. Žiemą išbandytas. Per pavasarines pūgas irgi. Ir tikrai būna žieminės dviračių padangos su geležiniais dygliukais! Rimčiausi žygiai buvo 40 km ir 70 km (including blynų kepimas), apart visokių šiaip eilinių grybavimų ar nuvažiavimų pasimaudyt. Didžiausia nuoskauda buvo kai rajono vaikai nuspardė galinę lempą ir važinėjau be jokio nugarinio atšvaito. Didžiausia intriga – kažkas šią žiemą pavogė jį iš dviračių sandėliuko, bet kadangi matyt per lievas pasirodė pabandžius važiuot, tai kitą dieną atsirado neprirakintas prie namo vėl…  Moralas: nepirkit spynų-trosų, geriau U formos spyna ir negalvokit, kad jei prie dviračių saugyklos prieit reik magnetinio rakto, tai jie saugūs (: Remontai per tą laiką buvo “net” du (keitė šuniukus ir tiesino ratą), tai sakyčiau dar labai gerai prasisukau.

Tuom odę Migo ir pabaigsiu, tegu jis ir sekančiam šeimininkui daug džiaugsmo ir nuotykių atneša, pereikim prie naujo super puper ak ak ak Ideal Comfort (nu su pavadinimu tai pramazino kūrėjai, kai palygini su aplink riedančiais visokiais Nishiki Bombardier arba Giant Boulder 600 ar Tritonais…). O buvo viskas taip!

Čia staiga įvyksta nukrypimas/priminimas į įrašo įžangą mininčia naują Erasmus “sezoną”.

Baisiai mėgstam priimt svečius (khem-khem, užuomina visiems dar nedrįsusiems apsilankyt), tai kai vienam šviežiam KTU studentui prireikė nakvynės porai naktų, tai ir priėmėm (ant labai patogios ir talpios sofos, khem-khem antrą kartą). O studentas nepasimetęs visai, pačia pirmą dieną pats pirmas projektas buvo nusipirkt dviratį. Nusipirko sėkmingai, o kai pamačiau kad tokį net visai padorų ir nenudrengtą gavo, pagalvojau kad gi tikrai, ko aš miegu, reik bėgt pirkt kažką kol nauji studentai nenušlavė visko kas juda. Vienam rusy asortimentas nelabai patiko, nukeliavom į kitą parduotuvę, kur brangesni ir naujesni. Ir ten pamačiau… Woosh! Patiko iš pirmo žvilgsnio (: Naudotas 3 metus, bet kaip kažkoks “pabandymams” skirtas, tai nelabai nukankintas, ir bais’ šviežiai atrodantis. Čiupau iš karto, pardavėjas net sutiko Mingo paimt ir padaryt nuolaidą, tai du zuikiai vienu šūviu. Gerai kad netikrino kaip pedalai kliba, gal nebūtų sutikęs ((:

Ta-daaah

Nuotrauka viso grožio ir mano džiaugsmo neatskleidžia, bet o kad jūs matytumėt koks gražus matinis rėmas. Atrodo kaip naujas praktiskai. Ir kaip smagiai važiuoja, tyliai minasi, ir kaip pavaros lengvai persijungia ir netgi visos veikia! U-la-la. Aišku tie paskutiniai džiaugsmai tai sukelti gana ilgo važinėjimo su visokiais Mingo garso ir judesio spec.efektais, net buvau pamiršus kad būna kitaip.

Aplipintas visokiais lipdukais rėmas, a la va šitas (nors realiai tai cia cituojant kažkokį dviračių forumą “A fancy-sounding name for the ordinary tubing used to build cheap bicycle frames.” – bet svarbiausia kad fancy!)

Ir net parašyta jog sukurtas ir surinktas Europoj, ne šuns pypas taip sakant! ((: Pagooglinus paaiškėjo kad čia graikiškas daiktas, įdomu kaip atlaiko žiemas, bet jei jau tris metus Švedijoj atbuvo ir dar važiuoja tai turėtų būt viskas gerai.

Žodžiu, lakstau kaip vėjas, džiaugsmo pilnos kišenės, ir kai priparkuoju prie namų tai ir tik atsikėlus ir prieš miegą bėgu pro langą žiūrėt ar dar stovi savo vietoj… Tfutfutfu,tris kartus bar bar bar i medį (:

Nauji nuotykiai, traumos ir įspudžiai await us in da future!

Rodyk draugams

Paukščiukai kasdieniniai

Pastaruoju metu taip daug darbo, kad net savaitgaliais nėr kada išlyst į gamtą pasigrožėt nei vaizdais, nei paukščiais (: Reik juk prieš vasarą prisiaugint bandinių tiek, kad rudenį užtektų ką veikt, nes neturėsiu priėjimo prie didelių aparatų. Eh, gerai, kad atostogos greitai.
Bet, pasirodo, visai nebūtina kažkur toli važiuoti, norint pamatyt daug paukščiukų. Tuo man šie padarai ir patinka - jų daug įvairių, jie visur, ir kai pradedi žvalgytis, suvoki, kad ne tik žvirbliai ar balandžiai aplink skraido. Iš tikro labai įdomiai tas paukščių pastebėjimas vystosi. Pradžioj atrodo, kad nieko įdomaus nėra. Po to, kai jau pastebi kokią naują rūšį, tai po to ją nuolat visur matai. Kaip jie ten atsirado, kur jie buvo anksčiau? ((: Palaipsniui atsiveria akys.

Tai va, bandžiau paskaičiuot, kiek skirtingų paukščiukų galiu pamatyt vien pakeliui iš namų į darbą. Na gerai, šiek tiek gal mano situacija geresne nei vidutinio žmogaus, nes važiuoju per diiidelę diiidelę pievą su daug gyvybės, netoli namų yra upelis, o kartais kai pučia vėjas tai minu per miškelį. Bet vis tiek, manau kad galima ir be tokių sąlygų daug ką pamatyti.

Paskaičiuokim, ką gi jau mačiau prie namų arba pakeliui…

  1. Karklinis žvirblis
  2. Paprastas žvirblis
  3. Varna
  4. Kuosa
  5. Šarka
  6. Kovas
  7. Varnėnas
  8. Rudagalvis kiras
  9. Paprastasis kiras
  10. Rudagalvis kiras (o gal juodagalvis? O gal Bonaparto? Reiks atidžiau pastebėt)
  11. Antis (kadangi netoli upelis, tai antys kaip kokios benamės katės slankioja aplink namus ir gulinėja ant pievučių)
  12. Pempė
  13. Kregždė
  14. Juodasis strazdas
  15. Smilginis strazdas
  16. Strazdas giesmininkas
  17. Bukutis
  18. Kikilis
  19. Žaliukė
  20. Mėlynoji zylė
  21. Didžioji zylė
  22. Sniegena
  23. Kėkštas
  24. Baltoji kielė
  25. Geltonoji starta
  26. Vieversys
  27. Dagilis

Jei įskaičiuot dar nuėjimą prie upelio karts nuo karto, prisideda:

Gulbė, Kanadinė berniklė, Laukys, Klykuolė, Dančiasnapis, Upinė žuvėdra, Kormoranas

Na va, nei daug nei mažai, visi 34! Ir galimybė pamatyt - praktiškai kasdien. O kiek dar paukščiukų, kurie taip greit purpteli ir nuskrenda, kad dar nespėjau suprast ką mačiau? (: Ir tikrai nepradėjau visų iš karto pastebėt… Va pavyzdžiui praeitais metais irgi daug pro tą patį lauką/pievą dviračiu mindavau, bet kažkokia akla buvau, šių metų naujiena - tam lauke gausiai veisiasi vieversiai ir pempės. O šiandien buvo didi diena, nes pirmą kartą pamačiau dagilius. Iškarto tris. Baisiai gražūs, beje. Ir dabar nuoširdžiai tikiu, kad nuo šiol juos matysiu daug dažniau (: Keistai tos smegenys veikia… Bet iš kitos pusės - nuolatinis atradimo džiaugsmas ir adrenalino pliūpsniai, kai staiga pamatai kažką naujo… Jėga (: Pabandykit!

Rodyk draugams

Nuotrupos kasdieninės, balandis-gegužė

O gi tikrai, jau gegužė! Kaip greitai bėga laikas (: Tuoj vasara!

Pastebėjau, kad feisbukas yra blogis – tuom, kad anksčiau kai kas įvykdavo įdomaus pirma mintis būdavo “O, į blog’ą parašysiu!”. O dabar, pakeiti statusą ir viskas… Tai ka bepasakot? Bet va šiaip ne taip, pritaupiau visokių niekelių, kam nepatinka nerišlūs įrašai su daug skirtingų nesusijusių įvykių – geriau neskaitykit (:

  • Aną ketvirtadienį kartą gyvenime valgiau obuolį važiuodama dviračiu! Ou-je! Aš sužavėta savo gabumais ((: Iš tikro tai skubėjau namo nes jau buvo 20:00, bet tuo pačiu ir valgyt jau labai norėjau… Bet nenusiverčiau! Tiesa, nepaisant to, kad Švedijoj vos ne kasdien minu dviratį jau nuo 2007 metų, vis dar nemoku važiuot be rankų, ir nuo vairo drįstu atitraukt tik dešiniąją (gi kairė svarbesnė)… Be rankų tik sapnuose važinėju ir vis būna mintis, o tai kaip dabar atgal tas rankas prie vairo nutiest?
  • Kalbant apie dviračius, tai išklibo mano mielojo Mingo pedalai, kas reiškia klypt-klypt girgžt-girgžt kiekvienam apsisukime, pradeda erzint. Gal reiks kokį naujesnį metalinį žirgą susirast? (: Vasara turėtų būt geras laikas tam, kadangi visi erasmus išvažiuoja ir atsikrato savo transporto priemonių, tai gal bus neblogas pasirinkimas. Woosh. Mingo 2, Turbo X! ((:
  • Mano nuostabusis ofiso augaliukas “Happy Bean” visai nugeltonavo, lapų galiukai pajuodo, kiti apskritai nukrito, ir atrodo ne-kaip. Tai tris žalias šakeles nulaužiau, sumerkiau į vandenį, pradėsiu iš naujo (: Įtariu kad tiesiog vazonėlis jau per mažas pasidarė. Aišku, normalus žmogus gal persodintų visą augalą, bet aš, panelė “sodininkė” pagalvojau, kad paprasčiau į tą patį puodą mažiukus sukišt… Apsimetu, kad matyt tokia normali šio augalo gyvavimo trukmė… Užteks kankint (:
  • Tęsiant apie sodininkystės džiaugsmus, tai pagaliau pribrendom ir nusipirkom virtuvės palangei pailgą cinkuotą vazoną prieskoniams and stuff. Jau auga bazilikai, čiobreliai ir kalendra. Ką turėjau tą pasėjau, neišdygo tik meirūno lysvė, nors galiu prisiekt – vakar įžiūrėjau ten naują mikrodaigelį, tai gal ir bus! Pats aukščiausias sodininkavimo lygis bus jei įvaldysim dar ir balkoną – viena bendradarbė sugeba ir salotų ir morkų visokių užsiaugint, tai kuom aš prastesnė?

Vakar “nuėmiau” pirmą derlių – nuskyniau 8 baziliko lapelius ir paslėpiau karštuose sumuštiniuose, mmm (: Nuotrauka jau tampa šiek tiek neatitinkanti tikrovės, nes auga viskas ne dienom, o valandom!

  • Aišku, balkone bent kolkas kažkaip nedrąsu sodint, maža ką, gal ims ir užsnigs vėl? Žinau, Lietuvoj irgi snigo, bet tik kai savo akim pamatai gegužės mėnesio pūgą tik tada ir sureaguoji kaip reikiant (:

(“pavogiau” iš Brangiojo, printscreen nuo feisbuko, hah)

  • Kurybinės kančios rašant savo pirmąjį tikrą mokslinį straipsnį (jaunystės kūryba Lietuvos fizikų žurnalui nesiskaito) – pagaliau! Ir pagaliau būsiu pirma autorių saraše (reik dviejų straipsnių kur aš pirma arba antra, kad apsigint pusę doktorantūros)! Norim kad priimtų į Journal of Applied Physics, tai čia tipo kietai, jeigu ką (: Tik labai jau sunkiai į priekį stumiuosi, reik aprašyt TEM paveiksliukus, tai pajaučiau kad žodyno tam trūksta. Na, bet kaip nors! Vienas netikėtas džiaugsmas – kadangi prireikė tuos visus paveiksliukus klijuot į vieną, stumdyt, skales perpiešinėt ir panašiai, gavau į darbinį kompą Photoshop CS5 licenziją, pirmą kartą legaliu naudojuosi gyvenime (gėda, žinau, bet gi brangus, o man dažnai nereikia). Šakės, kaip daug visko pasikeitę… O ir šiaip aš jau beveik pripratus prie nemokamo Paint.NET, tai dabar viską vos ne iš naujo tenka. Bet tai vaje kaip smagu! Taip ir niežti nagus ne rašyt o kokį meną daryt (žr. daržo nuotraukas). Procrastination visu pajėgumu.
  • Per Velykas Švedijoj laisvadienių gaunasi nuo ketvirtadienio iki pirmadienio – kalnas! Ta proga jau atidarėm nakvynės palapinėje sezoną, labai romantiškai su Brangiuoju nužygiavom į absoliučiai middle of nowhere esančią pelkę/buvusią aviacijos šaudynių pratybų vietą, kur artimiausias autobusas – už 10 km ir savaitgaliais važiuoja kartą į dieną ir visą naktį klausėm per miegus pempių, gervių o svarbiausiai – tetervinų skleidžiamų garsų. ŠAKĖS kaip jėga buvo. O diena miške tylu tylu, kai palygini kas ten naktį dedasi, vaje. Aišku tie +2° gal ir nebuvo labai laikas pradėt nakvot miške… Bet užsitempus vilnonę kepurę ant nosies buvo visai pakenčiama. Žiūroną dar kart išbandėm, matėm kaip tetervinai viens prieš kitą uodegas išpūtę šokinėjo, vai vai.

Nuotrauka, kur daug vaizdo – maksimaliai su mano 20x fotiko zoomu pritraukta (: labai įsižiūrėję galit pamatyt keturis taškučius – va ten yra tie paukščiukai ((: Iš viso kokių dvylika suskaičiavom. Keisčiausiai atrodė vienišas tupintis liaunam medely, labai jau netiko jam ant šakos būt, daug gražiau šie paukščiai atrodo ant žemės. Daugiau visokių nuotraukų: pirma diena, antra diena

  • Grįžau augint bandinių ir daryt eksperimentų į senąjį didįjį Ragnarök, my good old friend! Jessie šiuo metu okupuotą žmonių auginančių visokius ten bismuto oksidus, tai mano nitridams ten ne vieta, deguonis tfu tfu tfu, blogis (: Tai va, dabar senai pamiršti seni gliukai, nauji “know-how”, vaje kiek adrenalino (: šiandien vieną bandinį pamečiau (blogai pritvirtinau bet pastebėjau kad kabaliuoja jau kai valandą laiko kaitinau, tai teko atvėsint, o po to kol ištraukinėjau tai ir prapuolė safyro gabaliukas), bet vieną šiaip ne taip pavyko užaugint, tikiuos sėkmingai. Labai pasimiršta įgūdžiai per 2-3 metus, šakės, tai gerai kad yra kolegų instrukcijos ant sienos pakabintos…
  • Tai va, žygiuoju atgal į laboratoriją, paruošiu bandinį rytojui ir sąžinės graužimui prigriebus porą mokslinių straipsnių apie panašius dalykus, tam atvejui, jei prieš miegą kils įkvėpimas ir bus jėgų skaityt ne science-fiction (šiuo metu braunuosi per 1000 lapų Neal Stephenson “Anathem” – cyberpunk, kvantinė mechanika ir filosofija viename!) ir tada jau keliausiu namo (: Kaip smagu kad nebetemsta anksti, bet vis dar negaliu priprast ir laike nebesigaudau!

Jei iki čia perskaitė kas nors, tai džiugu ((: ačiū už dėmesį, gero vakaro ir laukite tęsinio…

Rodyk draugams

Triušiai

Kaip žinia, kinų nauji metai vakar buvo. Pas mus gana didelis įvykis, kadangi labai daug kolegų iš tų tolimų kraštų, kur visiems tai pagrindinė metų šventė (: Jei pažįsti bent vieną kinietį, taivanietį, ar tailandietį tai neišvengiamai žinai ir apie jų naujus metus. Labai linksmai trečiadienį (išvakarėse) visi vakare žiūrėjo į laikrodžius, kada jau čia jau jau jau! Tai vieniems buvo 17:00, kitiem 18:00, tai ir sveikino visi vieni kitus pagal savo gimtasias laiko juostas ((: atrakcija.

Na o bet mane asmeniškai labiausiai nustebino visų jų reakcija kai linkėjau “Be a good rabbit” (gudriau nesugalvojau, sorry) – pasirodo jų akyse europiečiui čia labai aukštas išprusimo lygis žinot kad a) kinų kalendoriuje yra gyvūnai pagal metus b) žinot kokio gyvūno metai bus. Išbandžiau net su 4 kolegom, visi vienodai nustebo ir pasijaučiau pakilus jų akyse ((: Visi klausinėjo, kaip čia taip ir kodėl aš žinau apie tuos triušio metus, tai net nežinojau ką sakyt. Kažkaip kai Lietuvoj augi tai visada prieš naujus metus per kokias žinias pasako kieno metai bus, visi žino kieno metais gimę.. Ir iš kur mes tokie išprusę?

Niekad anksčiau nebuvau pagalvojus, kad žinojimas apie kada kokio gyvūno metai yra kažkoks ypatingas apsišvietimas.. Bet matyt bent Švedijoj tai nelabai kas domisi tokiais dalykais. Keista (: Ar aš ir lietuvių kontingente mažuma?

Tokie va gilūs filosofiniai klausimai kankina prieš savaitgalį…

Rodyk draugams

Pozityviai apie sniegą

Labai patiko pamatyta idėja apie tai, kad reik pasistengt lapkričio 11 pablog’int ką nors pozityvaus (: Nors ir šiaip mažai bambu savo įrašuose (tikiuosi), bet pastaruoju metu taip mažai iš vis rašau, kad nepakenks ir oficialiai pozityviai parašliavot.

Meanwhile in Linköping… Ogi prisnigo pas mumis! Ir ne bet kaip. Įsivaizduokit, lapkričio 9 diena, o lauke – 10-20cm sniego, pusto, vaje. Orų prognozę žinojau iš anksto, ir kad laukiau, kad laukiau… Sulaukiau!!! Yeah ((:

Nežinau kaip jums, bet man tai sniegas – nuostabus dalykas. Jis toks baltas ir fainas ir net nepikta kai į akis krenta, ar sušlapina drabužius, vistiek šimtą kartų geriau negu betkoks lietus (išskyrus tą vasarinį trumpalaikį). Aplink iškart šviesiau ir smagiau. O jei dar saulutė išlenda, ak ak… Visas pasaulisl svajingai sustingsta tiesiog. Sulendi į savo šiltą žieminę šubą ir girgždini nepramintais takeliais.

Na, saulėto sniego pagaut nespėjau, nes mano laboratorija be langų, o ten pastaruoju metu sėdžiu kasdieną visą dieną, bet užtat labai smagiai pūgą amžinau namie iš balkono ant trikojo fotoginklą pamovus.

Aš tai bailiukė, bet kiti ir dviračiais mynė sau kaip niekur nieko… Bet man daug smagiau eit ramiai ir grožėtis vaizdais (:

Aišku, pasidžiaugėm tris dienas ir užtenka, rytoj jau žada viskas ištirpti… Bet labai malonu buvo prisimint, kokia gi ta graži žiema ir jau pradėt planuot ateities slidžių žygius. Dar labai noriu kokį rimtą senį besmegenį sumontuot ir iš tikro tai baisiai senai nesimėčiau su niekuom gniūžtėmis. Baigiu suvaikėt nuo mokslų matyt ((:

Rodyk draugams