BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Potencinės duobės ir kiti džiaugsmai

Aha, gyva dar. Surprise! Šiemet per FiDi (yeeeeee, buvau FiDi vėl, omg kaip gerai buvo, valio!) sutiktas kolega labai nustebino kad vis dar kartais kartais čia apsilanko ir paskaito, tai va jau visą mėnesį iš galvos neišeina mintis kad, kaip čia taip, reik turbūt parašyt kažką, gi turiu net vieną ištikimą skaitytoją tikrai ((:  Bet pagrinde, nebekyla ranka kažką aprašinėt. Ne dėl to, kad tapau, kaip Salomėja, geresne, bet šiaip ta kasdienybė labai kasdienybiška, ypač kai ilgiau pagyveni vienoj vietoj ir darai vis tą patį. O jei kas ir sukelia kokį virptelėjimą, tai greitas brūkštelėjimas feisbuke išsprendžia problemą greitai ((: taip kad ačiū, kolega fizikas, už kinetinę energiją.

Paskutinis įrašas – beveik lygiai prieš metus, kai apsigyniau savo ilgai trokštą, lauktą ir gamintą licenziatą. Geras toks momentas buvo, nuo pečių biški nerimo nuvirto, apturėjau savo 15 minučių šlovės, very nice. Bet va visą savo sužadinimą išrelaksavau tada gana greitai ir vėl nusiritau į eksperimentines potencines duobes bandydama kažką naujo ir įdomaus padaryti – juk reikia dar ir doktorantūrą apsiginti kol visai nepražilau! Deja Ragnarök taip matyt ir nenusprendė manes pamėgti – tai turbomolekulinis siurblys nusibaigia, užsakai naują – vibruoja ir su aparatūra rezonuoja, galų gale teko pakabint ant guminio vibration damper, na dabar tai aišku pff, ledas. Bet laiko daug susigaišo (: Pataisai siurblį – ogi taikinių sklendės pradeda strigt. Pataisai sklendes – magnetrono varžtai sriegius sugadina ir vakuumas blogas patampa. Nuo praeitos savaitės – vakuumas puikus, sklendės veikia, bet užtat bandinio sukimas stringa ir kažkodėl plazmos racetrack nesimetriškas ant aliuminio. Vargeli vargeli. Na ir taip toliau be galo be krašto. O būna, atrodo, viskas veikia bet bandai augint ploną sluoksnį, o užaugini baisiai šūstrus nanorods kokius bendradarbis jau senai bando padaryt ((: jam džiaugsmas, o ką man daryt? O ir su tais nanorods – tada pavyko, o šiandien bandžiau pakartot, ir aišku kad ne taip viskas, kur tau.

Gal karmos taškų neužsidirbom ir kai pyragą kepėm Ragnaroko kaitinimo karkase… Pripasakojo bendradarbis kaip jo doktorantūros laikais tokias nesąmones darydavo tai sugalvojom pakartot. O ką, termopora rodė viduj 160°C, puikios sąlygos. Pusė pastato pakvipo vanile, o pyragas beje žiauriai skanus gavosi, normalioj orkaitėj toks niekad drėgnas ir minkštas man nesigauna ((: eh.

Na kaip nors su tais eksperimentais.. Iš licenziato duobės išsikapsčiau tai ir dabar kažkaip pabaigsiu, gi visai nedaug liko – pora straipsnių ir galiu gintis. O neišlipsiu, tai tuneliuosiu! ((:

Kas čia dar tokio per metus įsimintino įvyko. Buvau dar kartą Japonijoj! Šį kartą lankiausi šiaurinėje Hokaido saloje, bazavausi Sapporo, kur ~1970 vyko žiemos olimpinės žaidynės. Žemė nedrebėjo, tai palyginus su pirma kelione viskas buvo labai ramu. Konferencija IWN2012 buvo super duper stimuliuojanti ir įkvepianti, pirmą kartą jaučiausi kad aš su savo keistais sluoksniais esu beveik į temą ((: Susitikau pagaliau tokią kietą britų mokslininkę kurios iki šiol tik pavardę ant straipsnių matydavau, jeeee. Pasijaučiau kaip kokia paauglė fanė ((: Ji man sako “hi, I’m …”, o aš tokia visa išskydus “Hi, I knoooooow”, įskaitant googly eyes. Gal labai neapsigėdinau, po to biški surimtėjau ir visai gerai padiskutavom. Pati Hokaido sala šiek tiek nuvylė, nes ten japonai atsikraustė gyvent tik ~1850 metus, asimiliavo vietinius čiukčius, su amerikonais pasikonsultavo kaip namus statyt, kad šaltas žiemas ištvert, ir pastatė tokį miestą-miestą – jokių senobinių šventyklų, gyvena ir tiek. Na, maistas žinoma kaip visada puikus, pusryčiam valgyti miso sriubą yra jėga, ir t.t., bet pirmą kartą jaučiausi labiau Japonijoj (: Labiausiai patiko vieną vakarą iki 2 nakties staugti karaoke su konferencijos dalyviais (balsas galutinai sulūžo per vidurį Whitney Houston baladės) ir valgyt sushi nuo konverio, kur tau matant atneša naują žuvį, visi parėkia pasidžiaugia ir ją greit sukapoję jau siunčia lėkštutėse visiem norintiems. Dar labai turbo šokolado muziejus, kuris pats iš saves gal ir nieko labai ypatingo, bet jo kieme kas pusę valandos viskas kas gali pradeda judėti, skleist garsus ir pūst muilo burbulus, sensory overload 1000% ((: jeeeeee. O šiaip milijonas kadrų iš šitos kelionės – čia. Kaip tik nesenai skaičiau straipsnį kažkur apie visų skaitmeninių progresų dėka atsiradusį šiuolaikinio žmogaus poreikį viską dokumentuot fotografuojant į kairę į dešinę ir kaip tame begaliniame triukšme visiškai nesvarbių kadrų pasimeta tikroji dokumentika.. Tikrai taip. Nors, aš savo 0,5kg sveriantį fotoginklą vis rečiau ir rečiau išsitraukiu. Darbe užtenka telefono, jei kažkur reik kokį aparatą nufotgrafuot. Kenčia tik paukščių stebėjimas minant dviračiu į darbą – pamatai kažką tolumoj tai pati išsirenki kas ten buvo, nes su telefu tai nelabai ką pritrauksi ((: Nu bet gi Japonija! Gal daugiau niekada ten neatsidursiu, o pavartyt nuotraukas karts nuo karto labai smagu.

Must do in Sapporo - nueiti suvalgyti bliūdą ramen noodle tokioj mažoj mažoj Ramen alley gatvelėj, kad net į viršų akis pakėlus pamatai tik visokius ventiliacijų vamzdžius tarp pastatų.

Kažkaip tie metai tokie ilgi, bet tuo pačiu ir tokie trumpi atrodo…Lyg ir daug visko spėji nuveikt, bet lyg irnieko neįvyksta, confusing. Dienos viena į kitą susilieja (: Na bet pavadinime pažadėjau ir apie kitus džiaugsmus parašyt.. (pasikrapšto galvą) Ką čia tokio, pozityvaus, pabaigai pridėti? O vestuvės skaitosi? [: He he, ta-daaah. Nors niekada nebuvau iš tų, kuriai apsiženyt yra kažkoks gyvenimo tikslas, pasiekimas ar nuopelnas ir savivertės pakėlimo objektas, vaikystėj niekada nepiešiau savo svajonių suknelių ir kitaip niekada šita tema nekliedėjau, bet, o gi, kai Brangusis bepuoląs ant kelių iš kišenės traukia dežutę su žiedu ir klausia tokius didelius klausimus, manding, labai paglosto širdį (: Pradinis kuklus planas “išgersim prie bažnyčios šampės ir užteks” kažkaip ėmė ir kaip sniego gniūžtė nuo kalno paleista apsirutuliojo biški daugiau negu galvojom, supratau, kam reikalingas pinterest puslapis ir t.t., prisipirkau visokių idiotiškų žurnalų ir labai stengiuosi nepavirsti į bridezilla, na bet manau tą gražų liepos šeštadienį viskas bus labai gerai nors net neabejoju kad pliaups lietus ir bus kokių net +10°C, arba kepins saulė ir bus +40°C, mašinai pakeliui į ceremoniją sprogs padanga, prie altoriaus susivelsiu, o vakare butinai apsipilsiu raudonu vynu, kitaip ir būt negali. Bet jei eisit pro šalį tai užsukit bent jau ant šampės ((: To be continued, maybe, nes čia baisiai girly tema, o kaip žinia Shiny nėra labai girly person. Dar išgasdinsiu ir tą paskutinį likusį skaitytoją ((:

Rodyk draugams

Keista japoniška Miso sriuba

Ten kažkada senai senai, prieš beveik metus iš Japonijos parsivežiau ne tik įspūdžius apie baisųjį drebėjimą, bet grįžau ir susižavėjus japonišku maistu (: Sušius aš ir anksčiau labai mėgau, bet dabar buvo proga paragaut visokių tikrai nematytų, negirdėtų dalykų. Vienas iš jų, ir labiausiai patikęs, buvo Miso sriuba. Gaudavau jos pusryčiams, pietums ir vakarienei, kur benueitum, visur mažą dubenėlį prie maisto atnešdavo, visur skirtinga, bet tokia pati (: Ir tikrai gardu, nors pakankamai savotiškas skonis.

Tai kai jau pasiekiau Švediją sugalvojau, kad reiktų tą sriubą pabandyt atkartot. Kad ir ne tris kart per dieną, bet vistiek smagu karts nuo karto tą keistą skonį pajaust… Visų pirma reikėjo susirankiot ingredientus. Ne juokai. Sriubą sudaro dvi dalys – dashi sultinys ir priedai.

Pasiskaičiau, kad dashi sultinys verdamas iš dashi Kombu dumblių ir džiovintos Bonito žuvies, o po to įdedama Miso pastos. Ok!… er… What? ((: Googlinam toliau… Kombu tai tokie dideli plokšti dumbliai, kuriuos japonai ir kiti azijiečiai augina ant virvių jūroj. dashi reiškias, kad dumbliai džiovinti. O šiaip atseit daug savyje turi skonio “umami”. Žuvis irgi kažkokia stebuklinga, ją džiovina, fermentuoja, rūkina ir po to į atplaišas suplėšo. Miso pasta – fermentuotos sojų pupelės, rezultatas - toks rudas sūrus marmalas su specifiniu prieskoniu.

Tai va, pagaliau galėjau nueit į vietines azijietiškų produktų parduotuves žinodama ko ieškau, yeah, ne kasdien taip! (Nes kitaip tai ten jauties lyg kitoj planetoj, pilnos lentynos stiklainiukų kažko, maišelių kažko, tai pasivaikštai didelėm akim, nusiperki wasabi čipsų ir bėgi lauk). Dumblius gavau, Miso pastą irgi, o žuvis pasirodo deficitas… Po to paskaičiau, kad galima ir be tos žuvies apsieit, tai taip ir dariau (:

O po to viskas labai paprasta - dumbliai (A) paverdami vandeny pora minučių. Prieš tai juos dar kažkaip reik nušluostyti bet jokiu būdu neplauti, bo visas skonis nusiplaus. Išėmus apvirusius dumblius sudedama Miso pasta (B), pamaišoma, bet neužvirinama ir… Viskas! ((: Ir dėl tiek aš čia blaškiausi?? Tuos dumblius žinoma galima pasmulkinti ir atgal į sriubą sudėti, bet skonis sakyčiau toks gana guminis/medinis. Vietoj to nusipirkau dar kitokių jūržolių/dumblių (C), kurie šiaip turėtų būti Wakame, bet tokių mūsų kaime nėra…

Tai va. Visas sriubos gražumas, kad pagaminus sultinį po to jau į jį galima mest beleką - džiovintas jūržoles, tofu, ridikėlius, svogūnų laiškus, nūdlus, etc. To, ką dėdavausi į sriubą Japonijoj turbūt niekada neatgaminsiu, nes ten buvo kokie 5 bliūdeliai su KAŽKUO džiovintu ir/ar marinuotu, fig pariši ((:

O šiaip naminė sriuba pagal skonį gavos beveik-beveik tokia kaip ir turėtų būti. Įtariu, kad ta papigiaiska miso pasta  buvo nepakankamai kruopščiai sutrinta, nes vis pasitaikydavo kažkokių gabaliukų, tai šiaip turbūt galima būtų perkošt. Labai dažnai neverdu nes panašu, kad patinka tik man vienai ((: Bet apart to tai mmmm, miiiisooo. Tikiuos pavyks grįžt į Japoniją kadanors ir vėl tris kartus per dieną maitintis šitu keistu patiekalu.

Rodyk draugams

Kaip žemė Tokijuj drebėjo arba surrounded by men in black

Na ir išsirink tu man vieną dieną Tokyo aplankymui būtent tada, kai viską nusprendė sudrebint tos nelemtos besislankiojančios tektoninės plokštės…

Japoniją aplankiau ISPlasma2011 konferencijos proga, didžiai atstovėjau prie savo pirmo rimto posterio, prieš konferenciją spėjau aplankyt Kyoto, pasigrožėt žydinčiom vyšniom aplink Nagoya pilį, pastebėt paukščiukus parke, ir likusią vieną laisvą dieną iki skrydžio atgal išlekiau greituoju Shinkansen traukiniu Tokyo pamatyt, gi reik padaryt “check” (: Dar ir pro Fuji kalną praskriejau, pasisekė su oru tai įamžinau susirietus prie vagono durų po kažkokiu kolega-turistu prancūzu.

O pats Tokijus nepatiko… Dar ir iki drebėjimo nepatiko. Valandą blaškiaus aplink stotį beieškodama kur gi koks didžiulis informacijos centras milijonams turistų. Matyt nemadingi tokie, bet šiaip ne taip radau kažkokią kamurkę pagaliau. Paaiškėjo, kad Imperial Palace penktadieniais nedirba. Pati kalta kad anksciau nesusiziurejau, bet realiai vistiek tik tą dieną laisvą turėjau, tai nieko nebūtų pakeitę.

Na gerai, sulindau į metro ir iškeliavau seniausios budistų šventyklos Sensoji (Asakusa). Check.

Po to atėjo laikas aplankyt Akihabara rajoną – žymus tuo kad neišpasakytas kiekis elektronikos parduotuvių, ir atseit kainos geresnės nei Europoj. Radau Brangiajam jo išsvajotą Nikon D7000 (:

Na tai va tam Akihabara rajone beklaidžiojant, nagrinėjant žemėlapį informacijos biure ir pradėjo po truputį žemė vibruoti. Pirma galvojau, kad gal koks traukinys pro šalį važiuoja, ar ką, tuo labiau aplink nesimatė jokios kitų žmonių reakcijos. Ale bet drebėjo drebėjo, ir vis stipriau ir stipriau, ir žiūriu jau iš tarnybinių patalpų visi pradėjo lyst, žiūriu į lauką – kaip skruzdelės žmonės iš pastatų pabiro. Aš atsistojau tvarkingai po biuro įėjimo stakta ir apsimečiau, kad žinau ką darau. Kratė stipriai. Aplink buvo tylu, jokių klyksmų, pagrindinis garsas sklido nuo drebančių pastatų, lyg daug skardų traškančių. Vaizdas neapsakomas ir neaprašomas ir net protu nesuvokiamas, kai matai belekiek-aukščius viens kito atžvilgiu siūbuojančius, kaip drebučių tortas (apie tą ir galvojau, kai išsižiojus stebėjau). Būčiau buvus mažiau išsižiojus, būčiau pradėjus filmuot, bet dašuto tik pagrindiniam smūgiui praėjus, tai nepavyko nieko uždokumentuot, tai nekokia iš manes žurnalistė. Taip va taip va.

Drebėjimas keistas dalykas. Kai po kojom tau viskas juda, ir apsidairai, ir bandai suvokt kad ne tik tau vienai juda, bet ištisas Žemės plutos gabalas makaluojasi, tai tikrai sunku nupasakot koks jausmas. Neaprėpė mano smegenys šio įvykio mąsto, kaip įmanoma aprėpt faktą, kad ne tik tavo rajone, bet visa sala dreba? Milijonai žmonių jaučia tą drebėjima vienu metu. Fantastika.

Buvo baisu, bet kadangi pastatai liko stovėt, niekas nuo jų nenukrito, tai labai nepanikavau. Minia atrodė rami, bent jau niekas neklykavo ir nelakstė paniškai, visi labai susikaupę, rimti, isitempę ir kas turėjo telefonus, matyt bandė susisiekt su artimaisiais. Pasijautė, kaip japonai juodą spalvą mėgsta:

Pastovėjau dar po ta stakta kurį laiką, žiūriu kad nieko nevyksta, visi kiti irgi tik stovi. Kai pradėjo žmonės po truputį judėt, pajudėjau ir aš, ratais pasiblaškiau nesugalvodama, ką gi dabar reik daryt. Bebūnant kažkokioj parduotuvėlej dar karta papurtė, vėl visi išėjo po staktom kas į vidų buvo grįžę, bet šį kartą jau menkiau.

Po to sugalvojau, kad turbūt apie pakilimą pasižvalgyt į Tokyo Tower nereik net galvot, ir iš vis laikas baigt turistaut, reik keliaut atgal į Nagoya. Metro ir traukiniai sustojo, ties autobuso stotele kaip mat išsirikiavo baisybė žmonių, tai pasiklausinėjau kuria kryptim centrinė stotis ir pajudėjau… Kartu su puse miesto gyventojų turbūt… Net nekilo abejonių, kad einu teisinga kryptim, nes visi ėjo ten pat.

Daugiau Tokijo nuotraukų - čia. Bet po drebėjimo tai nelabai daug ką befotografavau.

Pasiekiau stotį per kokį pusvalanduką, pakeliui mačiau porą išdužusių langų, keletas gaisrinių pralėkė pro šalį, bet tuo ir apsiribojo, tai net negalvojau kad čia kažkas labai rimto įvyko… Naiviai nuėjau iki bilietų kasos ir sakau man prašom vieną bilietą į Nagoya. Cha… Optimistė. Kasininkė sako “Earthquake today. No shinkanshen”. Hm.. Galvoju, ką gi dabar daryt? Radau traukinių informacijos postą, kur šiek tiek geriau angliškai kalbėjo, tai pasake kad sorry, bet šiandien turbūt jokie traukiniai niekur nevažiuos. O kad man skrydis ateinantį rytą, tai jau mažai kam rūpėjo. Stotis prisikimšus, visi sėdi ant laiptų ir šiaip patogiai įsitaisę, tai jau kai pradėjau dairytis pagalvojau kad atrodo įtartinai panašu į ruošimasi ten ir nakvoti ((: Pasijautė, ant kiek aš nesuvokiu kas yra žemės drebėjimas, nes man net minties nebuvo kad dėl to turi nevažiuot traukiniai, ir greitkeliai uždaryti (naiviai klausiau ir apie tarpmiestinį autobusą… cha antrą kartą). Na gerai. Ką toliau? Pavaikščiojau po stotį ir pamačiau didžiulę minią žmonių vienoj vietoj susigrūdusią, galvoju eisiu ir aš pažiūrėsiu, gal kokia informacija ar kas. Kaip paaiškėjo, visi apspitę televizorių. Tik pamačius gaisrus ir cunamio nuplautus kaimus pradėjo man į smegenis skverbtis kad viskas čia ne taip paprasta ir padrebėjimas nebuvo toks jau kasdieninis…

Jau tada nejuokais sunerimau ir nusprendžiau kad vistiek neturiu ką veikt, tai eisiu geriau aš interneto paieškot ir saviškiams pranešt kad aš gyva. Šiaip labai nesmagu buvo būt vienui vienai, nesuprantant kalbos ir nuolatinių pranešimų per garsiakalbius, telefonas mano Japonijoj neveikia (nes pas juos jau senai nebe GSM), grynų kišenėje koks 1500 jenų (kas atitinka maždaug 45 litus – ne daug jei tektų nakvot ir dar valgyt ir dar maža kam), bankomatai neveikia, nejaponiškom kortelėm aplamai mažai kur atsiskaityt įmanoma, nieko nepažįstu, nu žodž, lost in translation visiškas.

Internetą radau šiaip ne taip, ir net nemokamą, pasirodo pasiuntė mane į turistų centrą kuris visai neakivaizdžioj vietoj. Bet tada bent saviškius nuraminau, turbūt visiems baisiau negu man buvo, kol aš kaip dievo avinėlis klaidžiojau nežinodama kas vyksta (: Tam informacijos biure pasibaigus mano nemokamam internetui paprašiau pažiūrėt, o gal jau shinkansen važiuoja, ir akurat – paleido liniją link Osaka (ta kur man reikia), valio! Bėgte į stotį, gavau bilietą, įsigrūdau į traukinį, atsisėdau vagone, kur man nepriklauso (yra skirti trys vagonai nerezervavusiems), nes daėjau iki ketvirto vagono vidurio ir pamačiau kad jau toliau eilutė. Na, bet nieks manes neišsodino, prisikimšo traukinys vyrukų juodais kostiumais ir išvažiavom. Nemačiau daugiau nei vieno europietiško veido aplink, tai gana vienišas jausmas. Kelionė truko dvigubai ilgiau negu priklauso, matyt važiavo lėčiau iš atsargumo, bet jau nieks nebuvo svarbu, džiaugiaus tik kad važiuoju ir nereiks miegot stoty (: Tiesa, oro uostas iš kurio turėjau skrist yra pastatytas ant dirbtinės salos, tai dar truputį buvo neramu, ar jis vis dar egzistuoja, kadangi neturėjau labai daug informacijos kur cunamiai smogė, na bet pasirodo tas Japonijos kraštas nepaliestas, tik patį drebėjimą jautė (kaip nepajausi, kai visa sala paskutiniais skaičiavimais pasislinko 2,5 metro)

Grįžus įsijungiau japonišką tv, 10 kanalų ir visi aišku tą patį rodo. Siaubas. Košmaras. Baisu. Cunamis – nesustabdomas, greitis milžiniškas, brr. Negalėjau patikėt tuo ką matau ir negalėjau suvokt, kaip man žiauriai pasisekė ir kad labai lengvai atsipirkau ir kad iš vis, palyginus su jų problemom tai man iš vis nėra kuom skūstis. Labai gaila visų žuvusių, praradusių draugus ar artimuosius, praradusių namus. Daug sugriautų gyvenimų.. O dar kai pradėjo atominių elektrinių stogai skrist į dangų, tai iš vis net nebėr ką sakyt. Sekmės jiems atsistatant, iš tikro tai juk civilizuota šalis, pripratę prie drebėjimu (kad ir ne tokių didelių), tai tikiu kad išsikapstys. Viskas bus gerai.

Jeigu dar kada keliaučiau į Japoniją (ar kokią kitą seismiškai aktyvią žemės vietą) tai pasirūpinčiau, kad turėčiau: 1. toj šaly veikiantį telefoną, 2. daugiau grynų pinigų, 3. kažkokio “emergency” maisto, na bent šokoladuką ar obuolį ir vandens, nes šį kartą buvau visiškai absoliučiai neapsirūpinusi.

Tai va tokie mano neypatingi, bet sunkiai pamirštami įspudžiai… (: Vis dar virškinu informaciją ir bandau suvokt kad buvau TEN. Nesiseka.

Rodyk draugams

Atostogos

Labai jau keliavimo kiekiu intensyvus pavasaris pasitaikė. Toks intensyvus, toks intensyvus kad net nėr kada rašyt (: O juk ir San Diege buvau (tą truputį padengiau), ir kormoranus mačiau, ir lietuvių irklavimo komandą akademinese varžybose palaikiau beveik prarėkdama balsą, ir Londone buvau, ir Norvegijoj buvau, ir Lietuvoj porą dienų praleidau Krašto apsaugos ministerijoj (top-secret, woosh!), ir archipelage su kanoja plaukiojau, ir širdies masažą išmokau daryt, ir negyvą pelę laboratorijoj mačiau, ir tą, ir aną, jetau (: Pasitelkit vaizduotę, kaip ten viskas buvo.

Anyway, kitą savaitę pradedu atostogaut (: bus jėga: Brangiojo sunėno krikštynos, visų pamatymas, dvigubai pigesnių nei švediški kinoteatrų nusiaubimas, sodo tvarkymas, gimtadienis pripučiamam baseine, bimbinėjimas Preiloj (gal pagaliau į Ventės ragą nusigausim), o po to, o po to – epic road trip including a road movie (juk mes Pramuští, kaip kitaip) po Švediją/Norvegiją [: Pavydėkit man visi, o šiaip liepos 8 – liepos 27 lietuviškas telefonas įjungtas, aš visų baisiai išsiilgus, susiraskit mani!

Rodyk draugams

Öland rūke

Nepatikėsit, bet pas mus KARŠTA (: maikutės ir šortai. Čia aišku Öland ne prie ko, nes ten buvo šalta, vėjuota, lietinga, ir tvyrojo nuolatinis rūkas. Karštis tik pasiteisinimas dėl retų įrašų ((: Nes tikrai tingisi baisiai. Bet vistiek, trumpai parašysiu. Kadangi dėl man nesuprantamų priežasčių švedai gegužės 13 (Kristaus į dangų ėmimo/žengimo diena) yra paskelbę nedarbo diena ir ta proga visi džiaugiasi beprasmiu keturių dienų savaitgaliu, išsiruošėm su kolegomis paturistaut truputį, nukeliavom su nakvyne į Öland ir ten viską apžiūrėjom.

Kas nežino, tai Öland  yra tokia Švedijai priklausanti baisybiškai pailga sala, į kurią galima patekti tiltu iš Kalmar. Visa sala plokštutėlė, didžiojoj daly teritorijos dirvožemio tėra pora centimetrų, pilna visokių paukščių ir ruonių, malūnų, apgriuvusių tvirtovių ir geologinių keistenybių. Keisčiausia iš visų yra RAUKAI

Toli vaikštinėja žmogeliukai, čia kad suvokt struktūrų mastelį (:

Tai va, kaip teigia mieloji vikipedija, Raukai (angliškai ir švediškai irgi Rauk) tai toks stebuklingas dalykas, akmeniniai stulpai susidarantys kai kalkakmenio uolienas skalauja pvz jūra ir visaip kaip vanduo išgraužia. Atidžiai apžiūrinėjant galima rast ir visokių įakmenėjusių fosilijų ir šiaip, ypač tokią rūkuotą dieną mums padarė labai didelį ispūdį (:

O kelionės finalas buvo neįtikėtinas patekimas į ornitologų suvažiavimą/žiūronų išpardavimą, tai pavarvinau seilę, o šiaip visi į mus labai keistai žiūrėjo nes mes nesinešiojom kiekvienas po trikojį stovą ir pusės metro vamzdį ((:

Tai va. Sąžinę apraminau. Sala puiki, nuvažiuokit ir patys pamatysit ((: rekomenduoju. Jei netikit tai dar pažiūrėkit, ko ten būna, nuotraukos čia.

O aš einu toliau rašyt 10 psl raporto apie visokius prašmatnius mokslinius būdus kaip pagaut blogiečius orouostuose, traukinių stotyse ir per olimpines žaidynes kursui “Sensors for enhanced security and crisis management”. Ne juokai.

Rodyk draugams

Laiškai iš San Diego. Paukščiai

Kaip gi aš, self-appointed ornitologė ir nepakalbėsiu apie paukščiukus už jūrų marių. Man buvo didžiulis (teigiamas) šokas, kai pamačiau kad San Diego taip sakant net žvirbliai kitokie ((: WOW!

Visur vaikščiojau akis išpūtus ir bandžiau kuo daugiau skirtingų pastebėt. Ne visus pavyko ir fotoginklu įamžint, bet šiokių tokių laimikių turiu. Pradėsiu nuo paties-paties pačiausio. KOLIBRIS. Ta-daaaam! Kaip didelės musės zyzia aplink, va taip, šiaip sau, at belekokio medžio. Šakės (:

Bais’ pasisekė kad minutėlei zyst nustojo ir pritūpė ant šakos. Pačią pirmą San Diego matymo dieną pirmam parke. Būna gi, sekasi kartais (: Tiesa, koks čia konkrečiai kolibris tai aš taip ir nesugebėjau identifikuot, nes jų ten daug visokiausių rūšių yra..

O po to ėjom į pliažą (bet apie tai atskirai) tai porą vietinių jūrinių gyvių pagavau. Identifikuoti nelengva, bet bandysiu spėt.

Amerikoniškas Sidabrinis kiras (American Herring Gull)? Gudriau nesugalvoju, visi jie panašūs (:

Čia toks pats tik jaunesnis. Kirai pabaltuoja tik po 4 gyvenimo metų, o prieš tai visaip kaip margi būn (:

Buvom zoologijos sode, tai kartais kai nesimatydavo pagrindinių narvų gyventojų, gaudžiau vietinius žvirblius. Čia, spėju kad, yra Tironinių giminės paukščiukas, pvz Yellow-bellied Flycatcher arba Cordilleran Flycatcher, laba jau jie visi panašūs (: Beje, atradau nuostabų puslapį amerikietiškiems identifikuot - http://identify.whatbird.com – gali nurodyt kažkokius kriterijus pvz spalva, dydis, vieta, ir pan. ir atrenka tau daug paukščiukų, yay! ((:

Mourning Dove (leidau sau sukurti lietuvišką pavadinimą – Verkiantis balandis)

Pasiduodu, nežinau kas čia toks. Jau nuo peržiūrėtų paukščiukų galva sukasi ((:

Wood duck

Dar esu beveik 100% tikra, kad mačiau, bet nespėjau nufotografuoti California Towhee ir Song Sparrow ir Red-winged blackbird (kuosa raudonom plunksnom), kažkokią keistą juodą antį ir dar tą ir aną ir visokių kitokių! Bet kai nematyti tai sunku ir beatsimint viską… (: teks kitą kartą pasiimt su savim kokį žinyną “Amerikos paukščiai”. Dabar tai net nemačiau gyvai nei vieno knygyno kol San Diego buvau, tai ką padarysi…

Gero paukštingo savaitgalio visiems! O aš tuo tarpu keliu savo sparnus labai trumpam į Lietuvą [: ye ye.

Rodyk draugams

Laiškai iš San Diego. Kelionė, part 2

Tai va. Keliauju toliau (: Oro uoste susiradom kažkokį autobusą iki Union Station, pakeliui paaukojom švediškų pinigų kažkokiai ten labdarai. Union station pasiblaškę radom ir kur bilietus pirkt ir kur po to atsistot (sako eikit į Gate E. O kur tai yra?). Pasirodo vidury laukimo salės pratemptos virvelės, atskirta biznio klasė ir ekonominė ir turi ten stovėt kol ateis traukinio stiuardai ir nusives ten kur reikia. Keista sistema.

Taip, traukinio. Pacific Surfliner iš Los Angeles į San Diego. 80% trasos palei vandenyną. Skerspjūvis – vanduo, smėlis, traukinys, kalnai. Ar dar reik ką nors pridėti? ((: Sedėjau tik ir seilėjau langą ((:

Nežinau kaip kitur, bet Kalifornijoj viešas transportas labai gražus švarus ir iščiustytas (:

Visai netyčia išsirinkau teisingą traukinio pusę atsisėdimui

Antra nuotrauka – jau keliaujant atgal iš San Diego į Los Angeles. Lygiai taip pat gražu kaip ir važiuojant į priekį (:

Maždaug tuo momentu kai pyškinau šitą kadrą pasakiau sau, kad KAI turėsiu milijonus pinigų tai kraustysiuos į San Diego, pirksiu namą ant pliažo ir apsisodinsiu palmėmis (:

O dar keliaujant atgal nutiko neįtikėtinas dalykas – pamačiau garinį traukinį San Diego Steam Special II, kuris važiuoja tik maždaug kartą metuose. Pasirodo afigienai visiems patinkantis ir bais’ svarbus įvykis. Tada supratau, kodėl gi išilgai visos trasos taip daug žmonių palei bėgius buvo su kėdutėm, lietsargiais nuo saulės, daug alaus ir fotoaparatų ((: Konduktorius iš anksto visus perspėjo kad išpūstume akis, sedėjom visi ir laukėm (:

Ta-daaa! Psichodelika. O kaip kitaip iš prasilenkiančio traukinio? ((: Bet vistiek, mačiau!

Apibendrinant – jei jums kada reiks iš Los Angeles nusigaut į San Diego tai būtinai rinkitės šį puikų traukinį (: O visi kadrai pro truputį purvinus langus – albume!

Rodyk draugams

Laiškai iš San Diego. Kelionė, part 1

Na va, grįžau gyva sveika, pasimetusi laike, erdvėje, temperatūroje ir šiaip. Po truputį braunuosi pro susikaupusius laiškus, darbus ir visokius deadline, bet labai jau norisi ir užrašyt šį tą, kol visi įspūdžiai neišblėso (:

Kelionė: 3 valandos miego, ankstyva kelionė į Linkopingo orouostą, 6:00-07:55 skrydis į Amsterdamą. Šaunus sumuštinis su a la pikantiška mišraine ir keista bandelė su kriaušėmis… Pasibastymas po oro uostą, labai apskanavimas ir apčiupinėjimas prie JAV security check (dar gerai kad mes su KLM skridom tai tik metalo detektorius ir rankinis apieškojimas, o ne su Delta airlines – tuos vargšelius visus po vieną varė į va tokį kūno skanerį) ir valanda ankštoje salėje kol dėl techninių problemų keitė lėktuvą (:

O tada… 11 valandų skrydis į Los Angeles! Pirmą kartą toks ilgas skrydis, pirmą kartą išskridau iš Europos, pirmą kartą tokiam dideliam lektuve, pirmą kartą pamatysiu JAV…

Visi 3-4-3 rinkiniais įsikniaubę į savo ekraniukus ieško ką žiūrėt.

Aš pirmyn+atgal skrydyje paveizėjau July&Julie, My name is earl, Shutter Island, Big bang theory, NCIS, CSI, Cold Case, …, pasimokiau ispanų kalbos, stebėjau skrydžio informaciją, pamiegojau, ratais pavaikščiojau, vandenuką siurbiau… Iš tikro tai tikėjausi kad baisiau bus ir labiau atsibos, bet ne taip jau viskas ir prailgo. Lyg labai tingus sekmadienis ant sofos, išskyrus tai kad čia ne sofa o ankšta ankšta kedutė ant kurios neįmanoma patogiai įsitaisyt ir apilnk daug daug žmonių ((: Bet gal neprailgo dar ir dėl to, kad nauja patirtis ir dar lengva rast kuom užsiimt ir žavėtis?

Dideliam mano liūdesiui beveik visą kelią pro langą buvo štai tokie vaizdai…

O pusę skrydžio neįmanomai plieskė saulė, todėl užsitraukėm žaliuzes (; Tik protarpiais vis patikrindavau, o gal gi kažkas ten wow.  Ir staiga prasidejo tikrai wow-wow-ach-och-vaje kaip gražu vaizdai. Kažkaip niekad nebuvau pagalvojus kad JAV tokios tuštumos neapsakomai gražios pilna (:

Šakės, tikrai. Sedėjau visai nutirpus, apsalus ir mintyse šokinėdama iš džiaugsmo ir laimės (: Visi skrydžio vaizdai albume.

Po to priartėjom prie Los Angeles. Ir skridom, skridom… Skridom, skridom ir dar skridom. Aš nesuprantu, kokio dydžio tas nesibaigiantis miestas (:

Galvot galėjau tik apie Desperate Housewives ((: Nieko keisto kad jie ten savo priemesčiuose iš proto visi kraustosi.

Tai va. Nusileidus privertė dar kokią valandą atstovėt ilgoje ilgoje lėtoje lėtoje eilėje prie pasų kontrolės kur teko atiduot savo pirštų atspaudus, veido atvaizdą, atsakyt į porą klausimų, priduot kažkokį popiergalį, atgaut jo gabaliuką begėdiškai su stepleriu įsegtą į mano dar dažais kvepiantį pasą, tada nukeliavau susirast savo nepasimetusio (yay!) bagažo ir maut lauk iš to biauraus betoninio pastato su negražiom priklijuotom lubom. Žmonės, ale gi kaip gražu  europietiškuose oro uostose, kad jūs žinotumėt ((:

Toliau sekė nusigavimas iki Union Station ir 2.5 h kelionė *traukiniu* vardu Pacific Surfliner (nu kaip gi nevažiuot tokiu) į San Diego! (: Bet apie tai – plius minus rytoj, o tai bus information overflow.

Rodyk draugams

Laiškai iš San Diego. Bus!

Taip, taip, taip! Pagaliau! Saulėtoji Kalifornija ir pirma tarptautinė konferencija gyvenime! (: net vulkanas nesutrukdė, ketvirtadieni debiutuoju su savo pranešimu, tikėkimes vulkanas nesutrukdys ir parskrist namo.

Labai daug įspūdžių su palmėm, kolibriais, naktiniu žemės drebėjimu, nuo kurio pabudau bet galvojau kad užgliučino sapnas, o pasirodo kad ne, 9 valandų skirtumu (pas mane aštunta vakaro, Švedijoj 5-a ryto, LT - 6, labas rytas jums, tuoj labanakt man), daug amerikoniškumo ir viso kito. Ir labai mažai laiko bei jėgų apie viską parašyti (: Bet vistiek parašysiu, vos tik tai, tai iš karto (:

O kolkas tai tiesiog sėdžiu ant savo milžiniškos lovos su šešiom pagalvėm, repetuoju pranešimą, žiūriu pro langą į palmes ir pati sau pavydžiu (:

Rodyk draugams

Slidžių nublokšti

Taip, nepatikėsit, slidžių! Woo-hoo! (: Gerb Shiny pirmą kartą savo sąmoningo gyvenimo metu (neskaitant vaikystės paslidinėjimų miške prie namų) įsigijo slides ir su draugais iššliuožė į Žygį.

Ir kaip mums anksčiau nekilo mintis to išbandyt? hm… gal turbūt dėl to, kad sniego nebuvo iki kelių ((: Na bet jau šią žiemą tai būtų nuodėmė tik pasyviai džiaugtis! Ir šiaip, kodėl anksčiau niekam iš mūsų Linkopingo lietuvių šutvės nebuvo kilus geniali mintis kad slidžių neturėjimas – ne bėda? Kažkaip tik šiais metais atėjo suvokimas, jog galima gi tiesiog nueit į labdarynus ir secondhand’us ir pasičiupt kokias slidukes papigiai. Vaje. Žinot tą jausmą, kai staiga suvoki kažką absoliučiai akivaizdaus bet apie ką anksčiau niekad nebuvot pagalvoję? Va va (:

Neaišku kokio senumo lazdos, bet su gražiais odiniais dirželiais. Fancy!

Taigi, iki trečiadienio dar buvom be slidžių, o šeštadienį jau pilnai apsirūpinę iššliuožėm vietinių apylinkių patyrinėt per laukus, per miškus, į Tinnerö parką, kuriame tiesiog miškeliai, takeliai ir dirbtinis Rosenkällsjon ežeras (arba kaip aš sakau Rožinių kalsonų ežeras) su daug paukščių stebėjimo būdelių. Mano visa sportinė įranga kainavo 0, Brangiajam tik lazdas pirkom naujas (bo reikiamo ilgio neradom padevėtų), kolegė fizikė-žygeivė sugebėjo per du skirtingus secondhandus net suderint kad slidžių (90 SEK) ir lazdų (20 SEK) spalva sutaptų ((: Kiti du žygio dalyviai irgi panašiai sėkmingai ir nebrangiai apsirūpino. Tiesa, truputį atsiėjo slidžių priežiūros priemonės, kadangi mūsų gerokai nudrengtos buvo tai pirkom ir valiklį, ir gruntą kad jas atgaivint, o po to dar reikėjo tept sukibimo vašką ir slydimo marmalą. Pasirodo ten ištisas mokslas ir menas, kai pradėjom klausinėt pardavėjo tai aš tik stovėjau ir linksėjau didelėm akim klapsėdama, varge kiek ten specifikos, o jei turi pinigų tai kad ir pilną lagaminą gali prisikraut visokių ten findikliuškių su kuriom patogiau slides tept ir dar reik žinot kurią dalį kuom, nes per visą slidę tai eina tik gruntas, o visa kita tai ten pagal zonas, ir dar cha, priklausomai nuo to koks sniegas ir koks šaltis. Dėkojame buitinės chemijos pramonei, kuri nepamiršo visiškų čainikų ir padarė taip pat ir variantą “All types of snow” ((: Na, bet tiek to. Susirinktų resursų dabar turėtų kuriam laikui užtekt.

Ski master! Me!

Tai va. Pagrindinis mano asmeninis pasiekimas – likau GYVA. Nukritau gal tik kokius 3 kartus, ir visus tiesiog atsisėdimo į pusnį būdu (turint omeny, kad neslidinėjau kokius hm, beveik 15 metų?) ir net nuo vieno kalniuko nusileidau kontroliuojamai be stabdymo ar į šoną nukreivaliojimo ((: Stebintiems sakė buvo labai linksma, bo aš šaukiau “AAAAAAAAAAAAAAAAAAA” ir labai labai lėtai (netikiu, skriejau kaip vėjas) šliuožiau nuo kokių 4 metrų aukščio pakalnės. Na, ir ką, juokitės, svarbiausia kad man tai jau kaip slalomas buvo, daugiau ir nereikia ((: Labai savim didžiuojuos. Totaliai jėga.

Vienas didelis nustebimas dar buvo kad ateinančią dieną nieko neskaudėjo (o galvojau, kad negalėsiu iš lovos išsiridenti). Kolegė žygeivė nepatingėjo pamatuot kiek gi mes atstumo įveikėm, tai gavosi 12,5 km per maždaug 6 valandas (čia įskaičiuojant valanda pikniko su arbata prie laužo) – produktyvumas nelabai didelis, mes kai pesčiom keliaujam tai vidutinis greitis būna 3 km/h (irgi įskaičiuojant visus sustojimus), tai nežinau, jei vertint praktiškumą, tai įtartinai lėtas judėjimo būdas (: Iš kitos pusės – kai žygiuodavom, tai juk ne per pusnis iki kelių, tai gal tokiom pačiom sąlygom slidės ir turi pranašumą, kad batų neprisisemi beveik.

Labai grubiai ir turbūt ne visai tiksliai nubraižiau kaip judėjom. Sunku tiksliai atvaizduot nes a) žiemą šiaip viskas kitaip atrodo ir sunku susigaudyt kur esi b) čiuožėm kur radom kažkieno jau pračiuožta, tai nebūtinai atitiko tikrus takelius. Tiesiog eina per vidury apsnigto lauko kažkieno vėžės ir tiek. Vietomis teko ir keliu šliuožt – nelabai patiko nes susiplojęs ir slidus sniegas, kažkaip lėtai ant jo man sekėsi kabarotis. Bet vistiek, woosh! Paveiksliuką subjaurojimui pasiskolinau iš http://www.linkopingsekopark.nu/ – oficialus šio ažuolyno/ploto gamtos/parko/ puslapis (: O pačioj žygio pabaigoj Shiny dirbo traktorium nes pirma mynė vėžes ant žmonių išvaikščioto vienos pėdos pločio takiukpalaikio. Pavariau ((:

Šiaip tikėjausi kad bus daugiau laiko paamžint gamtą su savo nauju foto ginklu Canon Powershot SX20 IS, bet po to paaiškėjo kad kai jau šliuoži, tia šliuoži ir labai tingisi dažnai fotiką išsiiminėt, o tuo labiau su pirštinėm, o tuo labiau su slidžių lazdom rankose. O ir šiaip ką ten, šalta balta apsiniaukę tai ką ten labai vargt. Bet vistiek spėjau pasidžiaugt savo super turbo uber nais 20x optiniu zoomu, pasižavėkit ir jūs:

WOOOOOOOOOSH SUPER MEGA AWESOME! Teleskopas o ne fotikas, čia ((:

(Tikiuos kolegos šliuožėjai nesupyks labai už jų viešą demonstravimą)

Tai va. Apibendrinant, tai PUIKUS žygis! (: Manau dabar kai tik orai leis tai ir kartosim kol dar bus sniego. Nes nuostabu, nesudėtinga, geras sportas, ir šiaip baisiai fain. Visiems rekomenduoju. Susiraskit kokias belekokias slidukes ir marš į gamtą!

Rodyk draugams